Popiežius: Dievo negąsdina nuodėmės; jį gąsdina širdžių uždarumas
Nors Evangelijose nepateikiama jokių smulkmenų apie tai, kaip Juozapas vykdė savąjį tėvystės pašaukimą, tačiau, pasak Pranciškaus, galime būti tikri, kad ir šioje srityje jis buvo „teisus vyras“. Jėzui Juozapas buvo Dievo tėviškojo gerumo ir švelnumo atspindys. Evangelijos liudija, kad Jėzus, kalbėdamas apie Dievą ir jo meilę, visada vartojo žodį „tėvas“. Daugelyje palyginimų kalbama apie tėvo figūrą. Vienas garsiausių, žinoma, yra evangelisto Luko pasakojimas apie gailestingąjį tėvą (plg. Lk 15, 11–32). Popiežius atkreipė dėmesį į tą pasakojimo sceną, kai tėvas iš tolo atpažįsta į namus sugrįžtantį nusidėjusį sūnų, išeina jo pasitikti, puola jam ant kaklo ir pabučiuoja. Sūnus tikėjosi bausmės, teisingumo, manė, kad gaus bent tarno vietą, bet jis atsiduria tėvo glėbyje.
„Švelnumas yra kažkas daugiau už pasaulio logiką“, – sakė Pranciškus. „Tai neįprastas teisingumo vykdymo būdas. Niekada neturime pamiršti, kad Dievo negąsdina mūsų nuodėmės. Jo negąsdina mūsų klaidos, mūsų nuopuoliai. Jį gąsdina širdžių uždarumas. Tik dėl to Dievas kenčia. Jį gąsdina tikėjimo jo meile stoka. Dievo meilė mums visada yra labai švelni.“ Popiežius pridūrė, kad būtent Juozapas buvo pirmasis žmogus, kuriame Jėzus įžvelgė šią tiesą.
Dievui svarbu ne tik tai, ką mes darome gerai, bet ir mūsų silpnumas – mūsų „atpirktas silpnumas“. Dievas nepanaikina žmogaus silpnumo, bet padeda su juo eiti per gyvenimą, veda už rankos. „Ir tai yra švelnumas. Mes patiriame Dievo švelnumą ir Dievo galia pasireiškia ten, kur mes esame silpni ir pažeidžiami.“
„Štai kodėl svarbu susitikti su Dievo gailestingumu per Sutaikinimo sakramentą, asmeninę maldą, patiriant tiesą ir švelnumą. Dievas visada atleidžia. Gerai įsidėmėkite, įsidėkite šią tiesą į galvą ir širdį. Tai mes pavargstame prašyti atleidimo. Tačiau jis visada atleidžia“, – sakė Pranciškus.
Šv. Juozapo tėvystėje atsispindi Dievo tėvystė. Žiūrėdami į Juozapą, klauskime savęs, ar leidžiame Viešpačiui mus švelniai mylėti, ar leidžiame, kad jis mus padarytų taip mylėti gebančiais žmonėmis. Mums reikia „švelnumo revoliucijos“. Be jos rizikuojame likti įkalinti tokioje teisingumo sampratoje, kuri neleidžia pasitaisyti, kuri mato tik bausmę ir nemato atpirkimo. Popiežius paminėjo kalėjimo bausmę atliekančius žmones. Teisinga, kad nusikaltusieji turi susimokėti už savo klaidas, tačiau lygiai taip pat teisinga, kad jiems būtų suteikta galimybė pasitaisyti. Negali būti bausmės, kuri nepalieka jokios vilties.
Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę popiežius užbaigė malda:
„Šventasis Juozapai, švelnusis tėve, išmokyk mus suprasti, kad esame mylimi su visu tuo, kas mumyse silpniausia. Padėk mums nebėgti su savo silpnumu nuo Dievo meilės didybės. Sužadink mumyse troškimą siekti Susitaikinimo, kad mums būtų atleista ir kad taptume pajėgūs švelniai mylėti savo brolius ir seseris su jų silpnumu. Būk arti tų, kurie nusikalto ir dabar moka už tai, padėk jiems kartu su teisingumu patirti ir švelnumą, kad galėtų pradėti iš naujo. Išmokyk juos, kad pirmasis būdas pradėti iš naujo – tai nuoširdžiai paprašyti atleidimo.“ (jm / Vatican News)
