Viešpaties Apsireiškimo iškilmės Mišios Vatikane
Kas paskatino šiuos vyrus iš Rytų šalies leistis į kelionę? Jie juk turėjo daug puikių pasiteisinimų niekur nekeliauti. Jie buvo išminčiai astrologai, buvo turtingi ir žinomi savo aplinkoje; buvo pasiekę tokį socialinį ir ekonominį saugumą, kad galėjo pasitenkinti tuo, ką žinojo ir turėjo. Tačiau jų nepaliko ramybėje danguje matyti ženklai ir klausimas: „Kur yra gimusis?“ Jų širdys neapsnūdo, troško šviesos, nepasidavė tinginiavimui, bet užsidegė naujų horizontų troškimu. Jų akys buvo nukreiptos ne į žemę, bet pakeltos į dangų. Kaip sakė Benediktas XVI prieš devynerius metus aukotų Trijų Karalių šventės Mišių homilijoje, šie trys išminčiai buvo „neramios širdies žmonės“, priminė savo pirmtako mintį popiežius Pranciškus.
Turėti neramią, troškimu degančią širdį reiškia nesitenkinti vien tuo, kas tuoj pat pasiekiama, bet siekti to, kas yra anapus regimybės. Tai reiškia priimti gyvenimą kaip mus pranokstantį slėpinį. Dievas mus tokius sukūrė, sakė Pranciškus. Mes esame tai, ko trokštame. Troškimai praplečia mūsų žvilgsnį ir varo mus pirmyn, skatina peržengti to, kas įprasta ir pažįstama, ribas, nesitenkinti vartotojiškumo suplokštintu gyvenimu, pasikartojančiu ir pavargusiu tikėjimu, skatina nebijoti rizikos, įsipareigoti kitiems ir gėriui.
Pasak Pranciškaus, toks troškimas turi įkvėpti mūsų ir kaip individų, ir kaip bendruomenės gyvenimą ir tikėjimą. Dėl to dažnai savęs klauskime: kaip toli esame nuėję tikėjimo keliu? Pasak popiežiaus, liūdna žiūrėti į tikinčiųjų bendruomenes, kurios yra išsisėmusios ir pavargusios, velka kasdienius reikalus, be Jėzaus įkvėpto užsidegimo ir be Evangelijos džiaugsmo. Tikėjimo krizės mumyse pačiuose ir mūsų visuomenėje priežastis yra išblėsęs Dievo troškimas. Tai dvasinis snaudulys, tenkinimasis tuo, kas vyksta diena iš dienos, neklausiant savęs, ko Dievas iš mūsų nori. Troškimo stoka sukelia liūdesį ir abejingumą.
Popiežius ragino pažvelgti į save ir klausti: ar mano širdį vis dar jaudina Dievo troškimas? O gal leidžiu įpročiams ir nusivylimams jį gesinti? Šiandien yra pats laikas užduoti sau šiuos klausimus. Šiandien yra diena, kai reikia vėl pradėti puoselėti troškimus. Kaip tai galėtume padaryti? Imdami pavyzdį iš trijų išminčių.
Šios dienos Evangelijos išminčiai mus moko, kad kasdienio gyvenimo, kaip ir tikėjimo, kelyje turime būti pasiryžę viską pradėti iš naujo. Tikėjimas yra kelionė, nuolatinis ėjimas pirmyn, nuolatinis Dievo ieškojimas. Pasiekę Jeruzalę, išminčiai klausia, kur turėjo gimti kūdikis. Jie mus moko, kad ir mes turime nuolat klausti, atidžiai įsiklausyti į širdies, sąžinės balsą. Išminčiai nebijo mesti iššūkio Erodui. Jie ir mus moko, kad reikia drąsaus, pranašiško tikėjimo, nebijančio mesti iššūkį pasaulio logikai. Galiausiai išminčiai grįžta „kitu keliu“ (Mt 2, 12). Jie ir mus skatina rinktis naujus kelius. Leisti, kad mus įkvėptų Dievo Dvasia, kuri visa daro nauja.
Tačiau išminčių kelionės viršūnė yra ta akimirka, kai jie parpuolę ant žemės pagarbino Betliejuje gimusį Kūdikį. Visada atsiminkime, sakė popiežius, kad tikėjimo kelionės tikslas yra atsidurti Dievo akivaizdoje. Troškimas keliauti atsinaujina ir auga, kelionė vis spartėja, kai suvokiame, kad keliaujame Dievo žvilgsnio lydimi.
„Keliaukime, neleiskime, kad apatija ir nusivylimas mus įkalintų plokščio ir liūdno gyvenimo spąstuose“, – ragino popiežius Pranciškus. „Kaip išminčiai, pakelkime galvas, įsiklausykime į savo širdies troškimus, sekime paskui žvaigždę, kurią Dievas įžiebė virš mūsų. Kaip neramūs ieškotojai, būkime atviri Dievo staigmenoms.“ (jm / Vatican News)
