Popiežius aukojo Grabnyčių Mišias: grąžinti Viešpatį į centrą
Net tada, kai patiriame nuovargį, kai jaučiamės išsisekę, darykime taip, kaip šios šventės Mišių Evangelijos skaitinyje pasakojama apie pranašus, garbingo amžiaus žmones Simeoną ir Oną, kurie kantriai ir ištikimai laukė Viešpaties – neleido, kad iš jų būtų atimtas susitikimo su Viešpačiu džiaugsmas, sakė popiežius.
Minėtų pranašų laukimas buvo ne pasyvus, o kupinas judesių: Simeonas, paragintas Šventosios Dvasios, atėjo į šventyklą. Šventykloje jo akys išvydo išgelbėjimą ir tuomet jis paėmė kūdikį į rankas. Popiežius ragino klausytojus pagal šį pasakojimą kelti sau svarbius klausimus apie tai, kaip jie patys asmeniškai atsiliepia į Šventosios Dvasios, ar į pasaulio dvasios paraginimą, kokią puoselėja pašvęstojo gyvenimo viziją – slegiamą praeities nesėkmių ar viltingą, kaip Simeonas ir Ona, su į ateitį ištiestomis rankomis, ir su kokiu nusistatymu priima į rankas Jėzų, ir ar iš viso jas ištiesia, kad jį apkabintų?
Pasak Pranciškaus, Šventoji Dvasia prašo įžvelgti Dievą kūdikio mažume ir trapume, o mes kartais rizikuojame apie savo pasišventimą galvoti rezultatų, pasiekimų ir pasisekimų šviesoje – veikiame ieškodami aukštesnės vietos, matomumo, didesnių skaičių. Bet Šventoji Dvasia viso to neprašo. Trokšta, kad brandintume kasdienę ištikimybę, priimtume mums patikėtus mažus dalykus. Turime pasitikrinti savo vidinę motyvaciją, atpažinti dvasinius judesius, kad galėtume atnaujinti Dievui pašvęstą gyvenimą, kalbėjo popiežius.
Jis sakė, kad Viešpats kviečia puoselėti atnaujintą pašvęstojo gyvenimo viziją ir kvietė atverti akis: „per išgyvenamas krizes, mažėjančius skaičius, silpstančias jėgas Šventoji Dvasia kviečia atnaujinti mūsų gyvenimą ir bendruomenes. Negaišinkime šiandienos žvelgdami į praeitį, prašykime Viešpatį akių, kurios gebėtų matyti gėrį ir atpažinti Dievo kelius“, – kreipdamasis į vienuoles ir vienuolius kalbėjo popiežius.
Kartais rizikuojame pasiklysti, susitelkti į antraeilius dalykus ir pasinerti vien į veikimą. Tačiau iš tiesų visko centras yra Kristus, kurį turime priimti kaip mūsų gyvenimo Viešpatį. Jei pašvęstiesiems trūksta Dievą ir kitus laiminančių žodžių, jei nėra džiaugsmo, trūksta užsidegimo, jei broliškumo ir seseriškumo gyvenimas tampa tik našta, taip yra ne todėl, kad tapome kieno nors ar kažko aukomis, o todėl, kad savo rankomis nebeapkabiname Jėzaus.
Ištiestomis rankomis priimdami Jėzų priimsime kitus su pasitikėjimu ir nuolankumu. Tada konfliktai blėsta, atstumai nedalija, praeina pagunda žeisti kurio nors brolio ar sesers orumą. Ištieskime rankas Kristui ir broliams. „Kaip Simeonas ir Ona neleiskime, kad iš mūsų būtų atimtas susitikimo su Viešpačiu džiaugsmas. Sugrąžinime jį į centrą, tada gyvensime kupini džiaugsmo“, – sakė Pranciškus. (SAK / Vatican News)
