Popiežius: kad kunigo gyvenimas duotų vaisių
Popiežius rėmėsi savo gyvenimo patirtimi ir sutiktų kunigų liudijimais. Kai kurie tryško stiprybe, džiaugsmu ir viltimi, kai kurie prarado pirmosios meilės ugnį, jų tarnystė tapo nevaisinga, rutiniška ir beprasmė.
Pasak Pranciškaus, daug ženklų rodo, jog gyvename vykstant epochiniams pokyčiams. O pokyčiai visada verčia klausti, kaip reaguoti? Reikėtų vengti to, ką galima vadinti pabėgimu į praeitį arba į ateitį. Pirmu atveju ieškoma praeityje tikusių sprendimų, prieglobsčio pasaulyje ar visuomenėje, kurie jau nebeegzistuoja, jei apskritai kada nors egzistavo, tarsi tai padėtų išspręsti dabartinius konfliktus. Antras bėgimo tipas gali būti perdėtas optimizmas – „viskas bus gerai“, kuris galiausiai nepripažįsta dabarties įtampos, sudėtingumo ir dviprasmiškumo ar seka paskutine mada, taip paniekindamas metų išmintį.
„Man, priešingai, patinka nusiteikimas, gimstantis iš su pasitikėjimu ir atsakomybe priimamos tikrovės, įsitvirtinęs išmintingoje ir gyvoje Bažnyčios Tradicijoje, leidžiantis be baimės plaukti į jūrą“, – pažymėjo popiežius. Mūsų dvasingumas nėra bekūnis, abstraktus. Atpažinti Dievo valią – tai išmokti matyti tikrovę Viešpaties akimis, nesistengiant išsisukti nuo to, kas vyksta su mūsų žmonėmis ten, kur jie gyvena, be nerimo, verčiančio mus ieškoti greitos ir nuraminančios išeities, vadovaujantis akimirksnio ideologija arba iš anksto parengtu atsakymu, nors nei viena, nei kita nepajėgia iš tiesų atsakyti į sunkiausias, kartais tamsiausias mūsų istorijos akimirkas.
Ir kunigiškas gyvenimas susiduria su iššūkiais, to simptomas yra pašaukimų krizė, kamuojanti mūsų bendruomenes įvairiose vietose. Tačiau tiesa ir tai, kad dažnai taip nutinka dėl to, jog pačiose bendruomenėse trūksta užkrečiamo apaštališko užsidegimo, entuziazmo ir patrauklumo. Pasak popiežiaus, ten, kur yra gyvybė, užsidegimas ir troškimas nešti Kristų kitiems, kur meldžiamasi ir nebijoma jaunuoliams siūlyti ypatingo pasišventimo kelio, atsiranda ir tikri pašaukimai.
Visada turime atsiminti, kad kiekvienas pašaukimas, įskaitant įšventintąją kunigystę, yra krikšto įgyvendinimas. Reikia saugotis didelės pagundos praktikuoti kunigystę pamirštant krikštą, kad mūsų pirmasis pašaukimas yra šventumas. Kaip yra pažymėjęs šv. Jonas Paulius II, kiekvienas kunigas turi jausti poreikį būti pats nuolatos evangelizuojamas. Mūsų pašaukimas pirmiausia yra atsakas tam, kuris pirmasis mus pamilo (žr. 1 Jn 4, 19). Ir tai yra vilties šaltinis, nes net krizės metu Viešpats nenustoja mylėti ir todėl kviečia. Taip buvo visada – Viešpats kviečia ne todėl, kad esame idealūs ar susiklostė idealios aplinkybės. Pažvelkime į Petrą, Paulių, Matą, į savo pačių prieštaringus kontekstus, komplikuotas situacijas.
„Kiekvienas žmogus, žvelgdamas į savo žmogiškumą, savo istoriją, savo charakterį, turėtų savęs klausti ne to, ar pašaukimo pasirinkimas yra patogus, ar ne, bet to, ar sąžinėje tas pašaukimas atveria jame tą meilės potencialą, kurį gavome Krikšto dieną“, – sakė Pranciškus.
Pasak Šventojo Tėvo, jis norėtų kalbėti apie keturias nuostatas, keturias kolonas, keturgubą artumą, kuris padeda kunigui įgyvendinti savo tarnystę, misiją kasdieniame gyvenime.
Visų pirma, tai artumas Dievui, buvimas su Viešpačiu, be kurio mes nieko negalime, be kurio esame tarsi šakelės, atskirtos nuo kamieno (žr. Jn 15). Iš ryšio su Viešpačiu kunigas galės pasisemti visų būtinų jėgų gyvenime, priimti visas situacijas – kartais džiugias ir šventines, duonos padauginimo ir pagydimo stebuklus, kartais atmetimą, abejonę, nedėkingumą ir vienišumą. Ir priešingai, be šio ryšio jo tarnystė taps nevaisinga.
„Artumas su Jėzumi kviečia mus nebijoti nė vienos iš šių valandų – ne todėl, kad esame stiprūs, bet todėl, kad žvelgiame į jį, laikomės jo įsikibę“, – pažymėjo Pranciškus. Pasak jo, daugelio kunigų krizių priežastis yra skurdus maldos gyvenimas, artumo su Viešpačiu stoka, dvasinio gyvenimo susiaurėjimas iki paprastos religinės praktikos. Pernelyg dažnai kunigo gyvenime malda praktikuojama tik kaip pareiga, pamirštant, kad draugystė ir meilė yra ne primesta norma, bet esminis mūsų širdies pasirinkimas. Kartais sunku atsisakyti veiklos, nes pirmas jausmas, apimantis nustojus veikti, yra ne taika su savimi, o tuštuma. Todėl svarbu įprasti kiekvieną dieną susikurti tylos akimirkų, ne vien stengtis dėl Viešpaties, bet ir pabūti su juo, kad atrastume šviesą ir taiką, kurios nesiremia mūsų jėgomis ar sugebėjimais. Kad priimtume savo pačių širdį, kad joje atsirastų vietos kitiems, galiausiai, kad mūsų širdis taptų panaši į Kristaus širdį.
Antra, tai artumas vyskupui, kuris pernelyg dažnai suvokiamas vienpusiškai. Pernelyg dažnai paklusnumas vyskupui buvo aiškinamas ir suvokiamas vien drausmės prasme. Tačiau Evangelijos perspektyvoje paklusnumas yra kas kita – paklusti reiškia išmokti klausytis ir atminti, kad niekas negali teigti, jog yra Dievo valios savininkas, kad Dievo valią galima suprasti tik santykyje ir bendrystėje su kitais. Ši artumo logika – su vyskupu ir su kitais – leidžia atsispirti pagundai užsidaryti savyje.
Vyskupas kiekvienam kunigui ir kiekvienai konkrečiai Bažnyčiai išlieka jungtis, padedanti įžvelgti Dievo valią. Tačiau neturime pamiršti, kad pats vyskupas gali būti šio įžvalgumo įrankis tik tada, jei jis taip pat įsiklauso į savo kunigų ir jam patikėtos šventosios Dievo tautos tikrovę. Paklusnumas nereiškia, kad nėra skirtumų, kuriuos reikia pagarbiai išreikšti ir nuolankiai išklausyti.
„Neatsitiktinai blogis, siekdamas pakirsti Bažnyčios veiklos vaisingumą, stengiasi sugriauti mūsų pamatinius ryšius“, – sakė popiežius.
Bendrystėje su vyskupu atsiveria trečiasis artumas – kunigų brolybė. Tačiau brolybė, kaip ir paklusnumas, negali būti išorinė moralinė prievolė. Brolystė – tai sąmoningas pasirinkimas siekti šventumo ne vienam, o su kitais. Brolybės požymiai yra tokie patys, kaip ir meilės, o ši, kaip pabrėžia apaštalas Paulius, yra kantri. Turime mokytis kantrybės, kuri yra gebėjimas jausti atsakomybę už kitus, nešioti vieni kitų naštas, tam tikra prasme kentėti kartu su jais. Kantrybės priešingybė yra abejingumas ir atstumo kūrimas, kad nesijaustume įsitraukę į kitų žmonių gyvenimą. Broliška meilė nesiekia savo interesų, nepalieka vietos pykčiui, apkalboms, visada prisimenamai nuoskaudai ar piktdžiugai, kad blogai ir tam, dėl kurio aš kentėjau. Kantri meilė, nors ir nelengva, nėra utopija.
„Apie brolišką meilę mėgstu galvoti kaip apie dvasinių treniruočių salę, kurioje diena iš dienos susiduriame su savimi, matuojamės dvasinio gyvenimo temperatūrą“, – sakė Pranciškus ir pridūrė, kad tik tie, kurie siekia mylėti, yra saugūs. Tie, kurie gyvena su Kaino sindromu, įsitikinę, kad negali mylėti, nes visada jaučia, kad nėra mylimi, vertinami, galiausiai visada gyvena kaip klajokliai, niekada nesijaučia kaip namie ir būtent dėl šios priežasties yra labiau linkę į blogį: blogį sau patiems ir kitiems.
„Drįsčiau teigti, kad ten, kur yra kunigų brolybė, tikros draugystės ryšiai, galima ramiau išgyventi celibato pasirinkimą“, – sakė popiežius. Anot jo, celibatas yra lotynų apeigų Bažnyčios branginama dovana, tačiau reikia sveikų santykių, tikros pagarbos ir tikro gėrio, kurių šaknys glūdi Kristuje, kad ji būtų išgyvenamas kaip pašventinimas. Be draugų ir be maldos celibatas gali tapti nepakeliama našta ir pradėti prieštarauti pačiam kunigystės grožiui.
„Daug kartų pabrėžiau, kad ryšiai su šventąja Dievo tauta kiekvienam kunigui yra ne pareiga, bet malonė“, – sakė popiežius, kalbėdamas apie ketvirtąjį artumą – artumą Dievo tautai. Kiekvieno kunigo vieta yra tarp žmonių. Kunigui būtina lavinti dvasinį troškimą būti arti žmonių gyvenimo, kol tai taps didesnio džiaugsmo šaltiniu. Misija – tai aistringas noras tarnauti Jėzui, bet kartu ir jo žmonėms.
„Esu įsitikinęs, kad, norint iš naujo suprasti kunigystės tapatybę, šiandien svarbu gyventi glaudžiame santykyje su tikruoju žmonių gyvenimu, kartu su jais, be jokių pabėgimo kelių“, – pabrėžė Pranciškus, primindamas, kaip rašė savo pontifikato programiniame dokumente Evangelii Gaudium, kad dažnai jaučiame pagundą išlaikyti apdairų atstumą nuo Viešpaties žaizdų, kai Jėzus nori, kad prisiliestume prie žmogaus kančios, kad paliestume kenčiantį kitų kūną. Būti arti žmonių – tai elgtis pagal Viešpaties stilių, kaip Viešpats, kuris tarp savo žmonių vaikščiojo ne kaip teisėjas, o kaip gerasis samarietis, žinantis jų kančias, sunkumus, pažįstantis visa tai, kas slopina jų viltį.
Pasak Šventojo Tėvo, labai svarbu nepamiršti, kad Dievo tauta tikisi Jėzaus stiliaus ganytojų, o ne klerkų ar sakralios sferos profesionalų. Ganytojų, išmanančių atjautą, drąsių vyrų, gebančių sustoti priešais sužeistuosius ir ištiesti jiems ranką. Kontempliatyvių vyrų, kurie, būdami arti savo tautos, gali skelbti pasaulio žaizdas gydančią Prisikėlimo galią.
Vienas iš esminių mūsų tinklų visuomenės bruožų yra tas, kad joje netrūksta buvimo našlaičiais jausmo. Esame susiję su viskuo ir visais, tačiau mums trūksta kažko daugiau, nei paprastos sąsajos – priklausymo kažkam, buvimo kažko dalimi. Ganytojų užduotis ir yra būtent tokia – leisti visiems pasijausti bendruomenės ir šventosios, Dievui ištikimos tautos dalimi. O jei ir pats ganytojas paklysta, nuklysta, avys taip pat išsiblaškys ir bus pasiekiamos bet kuriam vilkui.
Šis buvimo dalimi jausmas yra priešnuodis pašaukimo deformacijai, kylančiai iš pamiršimo, kad kunigo gyvenimas priklauso kitiems – Viešpačiui ir jam patikėtiems žmonėms. To pamiršimas yra klerikalizmo ir jo padarinių šaknys. Klerikalizmas yra iškrypimas, kuris remiasi ne artumu, bet atstumu, pažymėjo popiežius, primindamas, kad nuo klerikalizmo kenčia ir tie pasauliečiai tikintieji, kurie siekia tapti elitine grupele aplink kunigą, tokiu būdu prisidėdami prie jo pagrindinės misijos iškreipimo. O ši misija tarp žmonių nėra paprasta gyvenimo dalis ar papuošalas, kurį galiu nusiimti, priedas ar viena iš daugelio egzistencijos akimirkų. Tai kažkas, ko negaliu ištrinti iš savo būties, jei nenoriu savęs sunaikinti. „Aš pats esu misija šioje žemėje, todėl ir esu šiame pasaulyje“, – sakė popiežius, pakvietęs kunigus ir vyskupus pasvarstyti, kaip jie išgyvena šį keleriopą, persipinantį artumą: Viešpačiui, vyskupui, vienas kitam, Dievo tautai. (RK / Vatican News)
--
