Popiežiaus audiencija Afrikos misionierių kongregacijai
Afrikos misionierių, pagal dėvimą abitą vadinamų baltaisiais tėvais, kongregaciją devynioliktajame amžiuje įkūrė Alžyro arkivyskupas prancūzas kardinolas Charles Lavigerie. Šiuo metu šiai kongregacijai priklauso apie 1300 narių.
Sveikindamas misionierius popiežius Pranciškus dar kartą išsakė apgailestavimą, kad dėl problemų su sveikata jis turėjo atidėti jau liepos pradžioje turėjusią įvykti savo kelionę į dvi Afrikos šalis – Kongo Demokratinę Respubliką ir Pietų Sudaną. „Iš tiesų, – sakė popiežius, tokio amžiaus žmogui nėra taip lengva vykti į misiją! Tačiau jūsų maldos ir pavyzdys suteikia man drąsos, ir aš tikiu, kad galėsiu aplankyti tuos žmones, kuriuos visą laiką atsimenu savo širdyje.“ Popiežius šia proga pranešė, kad sekmadienį, liepos 3-ąją, jis švęs Eucharistiją Šv. Petro bazilikoje kartu su Romos kongiečių bendruomene. Būtent tą dieną, pagal dabar jau atšauktos kelionės programą, buvo numatytos Mišios Kongo Demokratinės Respublikos sostinėje Kinšasoje.
Toliau savo kalboje popiežius atkreipė dėmesį į šiuo metu Romoje vykstančios Afrikos misionierių kongregacijos generalinės kapitulos temą: „Misija kaip pranašiškas liudijimas“. Šitaip suvokiant savo pašaukimą, pasak Pranciškaus, svarbiausia yra būti ištikimiems savo šaknims. „Pasaulis keičiasi, Afrika taip pat keičiasi, tačiau jūsų veiklą įkvepianti charizma nepraranda savo prasmės ir stiprybės. Jos veiksmingumas priklauso nuo to, kiek jūs esate ištikimi Kristui ir Evangelijai.“ Popiežius priminė Afrikos misionierių kongregacijos įkūrėjo kardinolo Lavigerie dažnai kartotą raginimą: „Būkite apaštalai, niekas kitas, tik apaštalai!“ Jėzaus Kristaus apaštalas neužsiima prozelitizmu, jis nėra vadybininkas, mokslinių konferencijų dalyvis ar informacinių technologijų specialistas, bet liudytojas. Bažnyčioje tai galioja visada ir visur, bet ypač tiems, kurie, kaip ir jūs, yra pašaukti vykdyti misiją pirmosios evangelizacijos šalyse, ypač ten, kur gyventojų dauguma yra islamo išpažinėjai.
„Liudijimas, – tęsė popiežius, – iš esmės reiškia du dalykus: maldą ir broliškumą. Liudijimui reikia širdies, atviros Dievui, ir širdies, atviros mūsų broliams ir seserims.” Popiežius pabrėžė, kad tokiam dvasingumui ir tokiai apaštališkajai veiklai labai svarbu jausti Dievo artumą, būti jo akivaizdoje, leisti, kad jis kasdien į mus žvelgtų, šlovinti jį. Toks artimas ryšys suteikia apaštalo misijai reikalingų jėgų. „Pasilikti su Kristumi“ – tai apaštalavimo sąlyga. Čia, pasak popiežiaus, glūdi ir tam tikras misionieriškojo pašaukimo paradoksas: tik tas gali eiti į misiją, kuris moka pasilikti.
Popiežius pridūrė, kad šios įžvalgos apie maldą ir brolystę yra svarbios ne tik misionieriams, bet visai Bažnyčiai. „Visi turime grįžti prie šio esminio branduolio, prie spinduliuojančio paprastumo, žinoma, ne visi vienodai, bet su savo charizmų, tarnysčių ir institucijų įvairove. Turime leisti išsiskleisti tam pirminiam pradui, kuris siekia pirmąsias Sekmines ir pirmąją krikščionių bendruomenę, aprašytą Apaštalų darbuose.“
Kaip suprasti, kad mūsų liudijimas turi būti pranašiškas? Dažnai esame linkę manyti, kad pranašystė yra labai individuali. Tai tiesa. Gana atsiminti Izraelio pranašų pavyzdį. Tačiau pranašystė taip pat turi ir bendruomeninį lygmenį: pranašišką liudijimą duoda ne tik pavieniai asmenys, bet ir bendruomenės. „Galvoju apie jūsų brolijas, kurias sudaro žmonės iš daugybės šalių, skirtingų kultūrų“, – sakė popiežius. „Tai nelengva, tai iššūkis, kurį galite priimti tik pasikliaudami Šventosios Dvasios pagalba. Kiekviena maža bendruomenė, gyvenanti malda ir brolyste, yra pašaukta kalbėtis su aplinka, kurioje gyvena, su žmonėmis, su vietos kultūra.“ Dažnai misionieriams tenka kęsti skurdą ir nesaugumą, tačiau tuo metu jie patiria ir tokio liudijimo teikiamą džiaugsmą. „Kartu su jumis dėkoju Viešpačiui už šią didelę dovaną“, – sakė popiežius. (jm / Vatican News)
