Popiežius: Jėzaus dėl mūsų laužoma Eucharistijos duona išgydo širdis
Šv. Onos baziliką kasmet aplanko per milijoną maldininkų. Daug kartų perstatyta šventovė buvo pastatyta 1658 m. kaip stebuklingos Šv. Onos statulos buveinė. Bazilikoje palikti ligonių ramentai liudija apie daugelį pagijimų, įvykusių užtariant Jėzaus senelei šv. Onai. Stebuklingąja laikoma statula, vaizduojanti šv. Oną, ant rankų laikančią savo dukterį Mariją, išdrožta iš vientiso ąžuolo gabalo. Kitos šv. Onos statulos puikuojasi ant šventovės stogo tarp dviejų simetriškų bokštų ir ant fontano šventoriuje. Mozaika bazilikos skliautuose vaizduoja Švč. M. Marijos gyvenimą. Kai kurie sakraliniai objektai interjere primena popiežiaus vyskupiją – Romą: tai garsios Mikelandželo statulos „Pieta“ ir Šventųjų laiptų, esančių prie popiežiaus katedros, kopijos. Be to, Sainte-Anne-de-Beaupré bazilikoje saugomos šv. Onos relikvijos, kurias 1892 m. padovanojo popiežius Leonas XIII.
Pranciškus homilijoje prašė leisti jam dvasinėje vienybėje su piligrimais, lipančiais bazilikos Šventaisiais laiptais taip, kaip Jėzus ėjo pas Pilotą, palydėti Bažnyčią Kanadoje, savo širdyje svarstančią deginančius klausimus. Pranciškus kalbėjo apie ėjimą nuo nesėkmės į viltį pagal Emauso mokinių, prislėgtų Jėzaus mirties, patirtį.
Ir krikščionių bendruomenė, susidūrusi su blogio skandalu, Kristaus kūno sužeidimu mūsų brolių čiabuvių kūnuose, gali pasiklysti ir patirti nesėkmę. Tuomet ji turi savęs klausti, kas atsitiko ir kodėl tai įvyko Jėzaus sekėjų bendruomenėje?
Evangelija moko, kad būtent tokio nusivylimo ir skausmo situacijose, kai jaučiamės blogio žalos ir gėdos dėl mūsų kaltės priblokšti, kai mūsų gyvenimo upės vanduo yra išgaravęs dėl nuodėmės ir nesėkmės, kai jaučiamės tarsi būtume viską praradę, būtent tuomet pas mus apsilanko Viešpats ir eina su mumis taip, kaip Emauso kelyje. Atskleidęs savo mirties ir prisikėlimo slėpinį pagal Šventąjį Raštą, prisikėlęs Viešpats leidžia mokiniams viską pamatyti nauju žvilgsniu. Todėl ieškodami atsakymų į savo klausimų centrą turime iškelti ne save ir savo nesėkmes, o Jėzų Kristų, iškelti jo žodį, kuris apšviečia įvykius ir sugrąžina regėjimą, leidžiantį matyti veiksmingos Dievo meilės buvimą, gėrio veikimo galimybę tariamai beviltiškose situacijose, iškelti Eucharistijos duoną, kurią Jėzus laužo vardan mūsų, kad su mumis dalytųsi savo gyvenimu, apglėbtų, kai esame silpni, palaikytų nuvargusius ir suteiktų širdies išgydymo malonę. Susitaikę su Dievu, su kitais ir su savimi, ir mes galėsime tapti susitaikymo ir taikos įrankiais.
Mišių pabaigoje kardinolas Géraldas Cyprienas Lacroix, Kvebeko arkivyskupas, padėkojo popiežiui, kad jis lydi kanadiečius katalikus išgydymo ir susitaikymo keliu ir už jo maldas, sakė suprantąs, kad laukiami susitaikymo rezultatai neatsiras tuoj pat. Reikia didžiulės kantrybės, nuoširdumo, empatijos, sakė kardinolas. Jis pasakė popiežiui, kad jo buvimas drauge šiomis dienomis parodė, kad jokios pastangos nėra bergždžios, kad kiekvienas susitaikymo žingsnis reikalauja išsižadėjimo, nuolankumo, supratimo ir atvirumo kitų gyvenimui ir kultūrai.
„Galime pradėti atvirumo mūsų specifinei tikrovei kelią, nuolankiai pripažindami savo trūkumus. Tačiau svarbiausia – ieškoti priemonių, kurios ne tik išrautų blogį su šaknimis, bet ir vestų teisingumo, vienybės ir taikos trokštančias bendruomenes į visišką išgydymą“, – sakė Kvebeko arkivyskupas. Patikinęs, kad daugybė Kanados žmonių yra nuoširdžiai dėkingi popiežiui, kardinolas G. C. Lacroix palinkėjo Pranciškui laimingos kelionės ir jam padėkojo keturiomis kalbomis, įskaitant tris čiabuvių kalbas: „Ačiū!“ uroni-wendant kalba – Tiawenhk, inų kalba – Tshinashkumitin ir inuitų – Qujannamiik. (SAK / Vatican News)
