Popiežius inuitams: matykite savo tautos veidą Jėzuje Kristuje

Popiežius atskrido tiesiai iš Kvebeko, jį Ikaluito oro uoste pasitiko keli vietinės valdžios atstovai ir vietos katalikų vyskupas, Čerčilio ir Hadson Bei ganytojas Anthony’is Wiesławas Krótki OMI, oblatų misionierius iš Lenkijos, tarnaujantis Nunavute jau beveik tris  dešimtmečius.

Ikaluite gyvena apie 7 700 žmonių, daugiau kaip pusė jų – čiabuviai, priklausantys inuitų bendruomenei. Vietinė Čerčilio ir Hadson Bei  vyskupija savo teritorija yra viena didžiausių pasaulyje – apima 2 300 000 kvadratinių kilometrų plotą. Vyskupijos teritorijoje gyvena apie 40 000 žmonių, iš kurių daugiau kaip 11 000 yra katalikai. Vyskupija padalyta į 19 parapijų, veikia 8 bažnyčios, sielovadoje tarnauja 9 kunigai, nuolatinis diakonas, 19 pašvęstųjų, įskaitant 12 moterų. Ikaluito krikščionių bendruomenių centrai yra katalikų Dievo Motinos Ėmimo į dangų parapija ir anglikonų Šv. Judo katedra.

Atvykus europiečiams, vietiniai gyventojai nuo pat pradžių patyrė pažeminimą ir diskriminavimą, jie buvo uždaryti į rezervatus ir priverstinai asimiliuojami pagal 1876 m. Indėnų įstatymą. Kanados vyriausybė įsteigė internatines mokyklas, kurių administravimą patikėjo vietos krikščionių Bažnyčioms, įskaitant Katalikų Bažnyčią. Internatinių mokyklų tikslas buvo atskirti čiabuvių vaikus nuo vietinių bendruomenių kultūrinės aplinkos ir įtraukti juos į Vakarų kultūrą. Vaikams buvo draudžiama kalbėti gimtąja kalba ir laikytis savo religinių papročių. Čiabuvių vaikai, dažniausiai prievarta išvežti iš savo namų, mokyklų bendrabučiuose kentė prievartą. Bendrabučiai buvo perpildyti, turėjo prastas sanitarines sąlygas ir vaikams nebuvo suteikiama jokia medicininė priežiūra. 2015 m. paskelbtoje Tiesos ir susitaikymo komisijos ataskaitoje teigiama, kad per maždaug šimtą metų nuo internatinių mokyklų įkūrimo 1883 m. nuo ligų, prastos mitybos ir netinkamo elgesio mirė daugiau kaip trys tūkstančiai vaikų. Anot kitų šaltinių, aukų skaičius kur kas didesnis.

Popiežiaus susitikimai su Ikaluito čiabuviais Nakasuko pradžios mokykloje. Įvyko du atskiri susitikimai – privatus popiežiaus susitikimas su buvusiais internatinių mokyklų mokiniais mokyklos salėje ir susitikimas mokyklos kieme su jaunimu ir senoliais. Privačiame susitikime buvę moksleiviai pasakojo popiežiui savo atsiminimus ir išgyvenimus, su juo sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą ir popiežius juos palaimino. Po šio uždaro susitikimo popiežius mokyklos kieme dar susitiko su inuitų jaunimo ir senolių atstovais, jame dalyvavo ir Kanados generalinė gubernatorė Mary May Simon, turinti čiabuvių inuitų šaknis iš motinos pusės.

Įžiebus inuitų kultūrai gyvybiškai ir simboliškai svarbų žibintą – kuliką, kuris šviečia degant ruonių arba banginių taukams, čiabuviai popiežiaus garbei surengė tradicinių šokių, dainų ir muzikos koncertą, po kurio Pranciškus kreipėsi į susirinkusiuosius, kviesdamas kartu žengti išgydymo ir susitaikymo keliu.

Popiežius pasakė, kad jis labai liūdi, ir prašė atleisti už blogį, kurį padarė nemažai katalikų, prisidėjusių prie kultūrinės asimiliacijos politikos. Pranciškus sakė, kad išgirsti buvusių moksleivių liudijimai kelia skausmą ir papiktinimą, ypač kai juos palygini su Dievo žodžiu, kuris liepia: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12).

„Daug jūsų šeimų neturėjo šios galimybės, ji buvo iš jūsų atimta, kai vaikai buvo atskirti nuo tėvų, kai sava šalis tapo pavojaus ir susvetimėjimo šaltiniu. Kiek daug blogio padaryta nutraukiant tėvų ir vaikų ryšius, pažeidžiant brangiausius jausmus, įskaudinant ir papiktinant vaikus!“, – sakė popiežius, dar kartą pakartodamas savo tvirtą ryžtą „kartu eiti išgydymo ir susitaikymo keliu, kad su Kūrėjo pagalba būtų galima nušviesti visa, kas įvyko, ir įveikti šią tamsią praeitį“.

„Kuliko žibinto liepsna, apšviečianti ir sušildanti poliarinių žiemų naktį, yra ne tik būtina išgyvenimui, bet ir gražus gyvenimo simbolis: gyvenimo šviesa, kuri nepasiduoda nakties tamsai. Tokie esate ir jūs: amžinas liudijimas neišblėstančio gyvenimo ir šviesos, kurios niekam nepavyko užgesinti“, – pasakė popiežius.

Pranciškus kalboje ypatingą dėmesį skyrė Kanados čiabuvių jaunimui, kurį pavadino draugais ir, kaip jų vyresnysis brolis, pasiūlė tris gyvenimo orientyrus: nuolat siekti dvasinių aukštumų, kasdien stengtis pasilikti Dievo šviesoje, darbuotis ne individualiai, o vadovautis komandos dvasia.

„Ieškodamas Dievo suprasi, kad jis kviečia siekti dvasinių aukštumų, o pažvelgęs į Kryžių įsitikinsi, kad jis ne priekaištauja, o apkabina ir drąsina, nes tavimi tiki net tada, kai lioveisi tikėjęs juo.“ […] „Jėzus yra arti ir trokšta apšviesti tavo širdį, kad būtumei jo šviesoje, nes jis yra šviesa. Laisvė leidžia savo viduje atskirti šviesą nuo tamsos, ištarti „Ne!“ blogio pagundoms ir „Taip!“ gėrio galimybėms. Laisvė yra ne daryti tai, ką noriu ir kas patinka, o viską daryti dėl kitų. Laisvė – tai pati didžiausia dangaus Tėvo dovana, kurią jis mums suteikė kartu su gyvybe.“ Popiežius, pasitelkęs ledo ritulio įvaizdį, kalbėjo ir apie komandinio darbo svarbą: „Komandinis darbas – tai tikėjimas, kad, norint pasiekti didelių tikslų, negalima eiti vienam. Reikia veikti kartu, kantriai kurti tinklus, palikti vietos kitiems, palaikyti komandos draugus. Tai komandinė dvasia!“

Pranciškus prašė jaunimo rūpestingai prižiūrėti žemę, rūpintis žmonėmis ir gerbti istoriją, palinkėjo būti ištikimiems savo kultūriniam paveldui, puoselėti savo kalbą ir kad klausydamiesi savo senolių, semdamiesi iš savo papročių lobyno, brangindami laisvę apglėbtų protėvių išsaugotą ir jiems perduotą Evangeliją bei savo tautos – inuitų tautos – veidą matytų Jėzuje Kristuje.

Tuoj pat po atsisveikinimo su inuitų bendruomenės atstovais popiežius išvyko į Ikaluito oro uostą, kuriame įvyko popiežiaus atsisveikinimo su Kanada ceremonija. Popiežių išlydėjo Kanados generalinės gubernatorės vadovaujama valstybinė delegacija. Maždaug 19 val. vietos laiku popiežius ir jį 37-ojoje tarptautinėje apaštališkojoje kelionėje lydintys asmenys išskrido atgal į Romą. Lėktuvas po septynių valandų skrydžio šeštadienio, liepos 30-osios, rytą, netrukus po 8 val., nutūpė Romos Fiumicino oro uoste. (SAK / Vatican News)