Paieška

Popiežius Kanadoje šventė senelių dieną

Antradienį, trečiąją vizito Kanadoje dieną, popiežius Pranciškus pradėjo Mišiomis Edmontono stadione, kuriose dalyvavo vietos vyskupijos tikintieji ir visos Kanados katalikų bendruomenės atstovai. Mišios baigėsi apie vidudienį vietos laiku (Lietuvos laiku – 21 val.).

Liepos 26-ąją Bažnyčia minėjo Jėzaus senelius šventuosius Oną ir Joakimą. Su šiuo liturginiu minėjimu popiežius susiejo prieš dvejus metus įvestą Pasaulinę senelių ir pagyvenusių žmonių dieną, nurodydamas ją kasmet minėti sekmadienį prieš liepos 26 d. Sekmadienį negalėjęs dalyvauti šiemetiniame minėjime, nes tos dienos rytą prasidėjo kelionė į Kanadą, popiežius Pranciškus senelių dieną paminėjo antradienį aukodamas Mišias Edmontone.

„Šiandien yra Jėzaus senelių šventė“, – šiais žodžiais popiežius pradėjo Edmontono stadione aukotų Mišių homiliją, pakviesdamas pamąstyti apie du svarbius šios šventės aspektus: pirmasis – visi iš senelių gavome savo istoriją, antrasis – visi esame ir istorijos kūrėjai.

Pirmasis aspektas – visi esame istorijos vaikai, dėl to visi turime branginti mus suformavusią istoriją. „Nesame izoliuoti individai, nesame salos, visi ateina į pasaulį susiję su kitais. Mūsų šaknys, meilė, kurią gavome atėję į šį pasaulį, šeimos aplinka, kurioje augome, – tai dalys unikalios istorijos, kuri buvo prieš mus ir mus sukūrė. Mes jos nepasirinkome, bet gavome ją kaip dovaną, kurią turime branginti“, – kalbėjo Pranciškus.

Savo istoriją gavome iš tėvų ir senelių. Jie perdavė mums kažką, ko neįmanoma ištrinti, kas daro mus unikaliais, originaliais ir laisvais žmonėmis. Iš savo senelių sužinojome, kad meilė niekada nevaržo ir neatima iš žmogaus vidinės laisvės. Ona ir Joakimas mylėjo savo dukterį Mariją, Marija mylėjo Jėzų. Ši meilė niekada jo netramdė ir nestabdė, bet jį lydėjo, padėdama atlikti misiją, dėl kurios jis atėjo į pasaulį. „Ir mes visi, – ragino popiežius, – mokykimės šios meilės kaip individai ir kaip Bažnyčia. Niekada nevaržykime kitų sąžinės, neribokime su mumis gyvenančių žmonių laisvės ir, svarbiausia, niekada nepraraskime meilės ir pagarbos tiems, kurie buvo prieš mus.“

Pagarbiai saugoti mus sukūrusią istoriją reiškia visada atsiminti meilę, kuria buvome apdovanoti. Tai reiškia, kad, susidūrę su pasirinkimais, turime savęs klausti: ką mūsų vietoje darytų mūsų tėvai ir seneliai, ką darytų išmintingi vyresni žmonės?

Kitas dalykas, kurį mus skatina atsiminti Jėzaus senelių šventųjų Onos ir Joakimo liturginis minėjimas, – tai mūsų atsakomybė už istoriją, kurią paliksime būsimoms kartoms. „Esame ne tik  istorijos, kurią reikia puoselėti, vaikai, bet ir istorijos, kurią paliksime, kūrėjai“, – sakė Pranciškus. Visi esame kažkieno vaikai, kažkieno sukurti ir suformuoti, tačiau tapę suaugusiais esame pašaukti tapti kitus formuojančiais tėvais, motinomis ir seneliais. Seneliai, kurių palikuonys esame, vyresnieji, kurie svajojo ir aukojosi dėl mūsų, šiandien klausia: kokią visuomenę norite sukurti?Tiek daug gavome iš tų, kurie buvo prieš mus, tad šiandien savęs klauskime: ką norime palikti savo palikuoniams? Gyvą tikėjimą ar tik pakvėpintą vandenį? Visuomenę, pagrįstą asmenine nauda ar brolybe? Taikų ar kariaujantį pasaulė?  Sunaikintą kūriniją ar vis dar svetingus bendrus namus?

Popiežius taip pat prašė atsiminti, kad šie gyvybę teikiantys syvai kyla nuo šaknų iki šakų, lapų, žiedų ir vaisių. Tikroji tradicija išreiškiama šiuo vertikaliuoju matmeniu: iš apačios į viršų. Būkime atsargūs, kad neiškreiptume tradicijos sampratos. Tikroji tradicija juda vertikalia linija – nuo šaknų iki vaisių. Jei ji judėtų horizontaliai – pirmyn ir (arba) atgal – tai būtų ne tradicija, o tik tradicijos karikatūra.

„Mūsų seneliai ir proseneliai norėjo matyti teisingesnį, broliškesnį ir vieningesnį pasaulį ir kovojo už tai, kad turėtume ateitį, – tęsė Pranciškus. – Dabar mes turime jų nenuvilti. Jie yra mūsų šaknys; mes turime duoti vaisių. Esame šakos, kurios turi žaliuoti, turime būti žiedai, brandinti naujas sėklas ir jas sėti istorijoje.“ Popiežius prašė užduoti sau keletą klausimų: kokius pėdsakus noriu palikti? Ką palieku tiems, kurie ateis po manęs? Ar skelbiu Evangeliją savo aplinkoje? Ar tarnauju taip, kaip tai darė tie, kurie buvo prieš mane?

Viešpats nori, kad būtume ne tik sistemos kritikai – nes kritikuoti visada lengva – bet ir naujos istorijos kūrėjai, vilties audėjai, ateities statytojai, taikdariai.

Tegul mus užtaria šventieji Ona ir Joakimas, tepadeda jie mums išsaugoti istoriją, kuri mus sukūrė, ir patiems ją kurti. Tegul jie primena mums, kaip svarbu gerbti senelius ir prosenelius, branginti jų artumą, kad galėtume kurti geresnę ateitį. (jm / Vatican News)

2022 liepos 26, 20:06