Popiežius: neužmirškime skriaudų, tačiau siekime susitaikinimo
1913 m. pastatyta Edmontono Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia 1991 m. buvo paskelbta nacionaline Kanados čiabuvių bažnyčia. Joje renkasi maldai katalikai, priklausantys Kanados indėnų gentims, taip pat metisai ir eskimai inuitai. Sveikindamas bažnyčioje susirinkusią tikinčiųjų bendruomenę popiežius sakė, kad jį džiugina ir tai, kad šią parapiją taip pat lanko svetingai joje priimami imigrantai. Tokia yra ir turi būti bažnyčia – svetingi ir visiems atviri Dievo šeimos vaikų namai.
Kalbėdami apie Bažnyčios slėpinį neturime pamiršti, kad Bažnyčioje tarp kviečių dažnai auga ir raugės. Popiežius sakė, jog suvokimas, kiek daug tų piktžolių priaugo ir kiek daug žalos jos padarė, jį ir paskatino leistis į šią atgailos piligrimystę.
Popiežius ir šia proga pakartojo, kad jam skaudu ir liūdna dėl to, kad katalikai prisidėjo prie čiabubvių asimiliacijos ir pavergimo, kad su panieka žiūrėjo į jų kultūrą, prisidėjo prie jų kultūrinės ir dvasinės tapatybės naikinimo. Ypatingai skaudu atsiminus, kad tai buvo daroma vardan tariamai krikščioniško ugdymo, kad buvo nesiskaitoma su svarbiausiu ugdymo tikslu, tai yra pašaukimu gerbti žmonių turimus talentus ir juos skatinti. Tad labai džiugu, sakė Pranciškus, kad tokiose parapijose, kaip ši – Edmontono Švč. Jėzaus Širdies parapija – kiekvieną dieną kantriai skatinamas susitaikinimas. Būtent apie tai – apie susitaikinimą – jis pasidalijo keletu minčių.
Jėzus mus sutaikina vienus su kitais ant kryžiaus, ant gyvybės medžio, kaip jį mėgo vadinti senovės krikščionys. Jis ant kryžiaus apkabina visus ir kiekvieną. Tačiau, pabrėžė popiežius, niekas negali ištrinti nesiskaitymo su orumu atvejų, patirto blogio, išduoto pasitikėjimo. Neįmanoma ištrinti ir mūsų, tikinčiųjų, gėdos. Tačiau tai suvokiant reikia pradėti iš naujo. Jėzus neapsiriboja tik žodžiais, jis mums rodo savo kryžių – tą skandalingą meilę, dėl kurios jis leido, kad jo kojas ir rankas pervertų vinys, o galvą sužeistų erškėčių vainikas. Jėzus ir mus kviečia sekti jo pavyzdžiu. Tai kryptis, kuria turime eiti visi kartu, – žvelgti į Kristų – meilę, išduotą ir nukryžiuotą dėl mūsų. Jėzus prašo tokiu žvilgsniu žiūrėti ir į jo meilę, nukryžiuotą Kanados internatinėse mokyklose.
„Jei norime susitaikyti tarpusavyje, jei norime atkurti ramybę savo viduje, jei norime, kad mūsų neslėgtų praeitis, patirtos skriaudos ir sužeisti prisiminimai, traumuojantys įvykiai, kurių negali išgydyti jokia žmogiška paguoda, mūsų žvilgsnis turi būti nukreiptas į nukryžiuotąjį Jėzų. Ant kryžiaus skausmas virsta meile, mirtis – gyvenimu, nusivylimas – viltimi, apleistumas – bendryste, atstūmimas – vienybe. Susitaikinimas – tai ne mūsų laimėjimas, bet dovana, kurią mums duoda Nukryžiuotasis, tai ramybė, sklindanti iš Jėzaus Širdies, tai malonė, kurios reikia prašyti.“
„Bažnyčia yra namai, kuriuose mes vėl susitaikiname, į kuriuos susirenkame, kad vėl iš naujo pradėtume kelionę. Tai vieta, kurioje nebemąstome apie save kaip apie individus, bet atpažįstame save kaip brolius, žvelgiame vienas kitam į akis, priimame vienas kito istorijas ir kultūrą, leidžiame, kad Šventoji Dvasia padėtų mums gydyti sužeistą atmintį.“
Tokia turėtų būti mūsų kelionė – ne spręsti už kitus, ne įsprausti kitus į iš anksto nustatytas schemas, bet atsistoti prieš Nukryžiuotąjį ir prieš savo brolį. Tokia yra ir tokia turėtų būti Bažnyčia: vieta, kur tikrovė visada yra pranašesnė už idėją; Bažnyčia – ne idėjų ir priesakų rinkinys, kurį reikia įskiepyti žmonėms, bet svetingi namai visiems. Tokia yra ir turėtų būti Bažnyčia: šventovė, kurios durys visada atviros ir kurioje mes visi susitinkame, vieni kitiems tarnaujame ir vieni su kitais susitaikiname.
Edmontono Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje vykusį susitikimą popiežius užbaigė malda: „Jėzau, nukryžiuotasis ir prisikėlęs, kuris gyveni savo tautoje, paimk mus už rankos ir per istorijos dykumas vesk susitaikinimo keliu. Amen.“ (jm / Vatican News)
