A. Luciani: kunigystė – tarnavimas ir liudijimas
Taip kalbėjo garbingasis Dievo tarnas ir popiežius Albino Luciani – Jonas Paulius I, kurį popiežius Pranciškus sekmadienį, rugsėjo 4 d., paskelbs palaimintuoju. Būsimasis popiežius, tada dar nedidelės Vittorio Veneto vyskupijos vyskupas, kalbėjo 1968 m. vieno savo vyskupijos diakono kunigystės šventimų homilijoje. Albino Luciani ypatingai akcentavo dvasininko pašaukimą tarnauti ir liudyti.
Ši homilija, įtraukta į popiežiaus beatifikacijos bylos dokumentų rinkinį Positio, nėra kuo nors ypatingai išsiskirianti ar pranašesnė už kitus jo pamokslus ir pamokymus. Jos ypatingumas susijęs su tuo, kad neseniai surastas šios Albino Luciani homilijos įrašas.
Albino Luciani suteikė kunigystės šventimus diakonui Giuseppe Nadalui birželio 29 d. – apaštalų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės dieną – ne vyskupijos katedroje, kaip įprasta, o parapijinėje Marijos del Piave bažnyčioje. Vyskupas, be kita ko, paminėjo, kad tą pačią dieną įšventino dar kelis kitus kunigus. Jo homiliją įrašęs parapijos klebonas po daugiau kaip penkių dešimtmečių pasidalijo garso įrašu.
Vysk. A. Luciani homilijoje reiškė viltį, kad Viešpats padės naujiems kunigams, „kad jie būtų pasiaukojantys Dievo tautai ir gebantys tarnauti“.
„Žinote, kad apie kunigus sakoma, kad jie yra Dievo tarnystės vykdytojai – ministrai. Žodis ministras reiškia tarnas: kunigai yra Dievo tarnai ir Dievo žmonių tarnai. Kunigas yra geras kunigas, kai yra kitų tarnas. Kai jis tarnauja tik sau – tai netvarka. Pasak vieno švento gyvenimo kunigo (pal. F. Mottola), kunigas turi būti žmonėms tarsi jų valgoma kasdienė duona – visuomet dėl žmonių. Todėl dvasininkas ir atsisako sukurti savo šeimą, kad tarnautų visoms kitoms šeimoms.
Kunigas tebūna visų tarnas. Tai jo ypatingas uždavinys, jo vieta. Žmonės supranta, kai mato kunigą, kuris yra tikrai kitiems pasišvenčiantis tarnas. Tada žmonės džiaugiasi ir sako: „Turime gerą kunigą!“
Vyskupas A. Luciani kalbėjo ir apie kunigo liudijimo būtinumą:
„Būtų gražu, jei prieš pamokslą būčiau jau padaręs tai, ką kitus mokau daryti. Bet tai ne visuomet įmanoma. Reikia pasitenkinti dedamomis pastangomis, visi mes esame su savo patiriamomis emocijoms, su savo silpnumais. Tačiau reikia, kad kunigas, kuris nori kunigauti, neitų pamokslauti nepasistengęs pats – pakartotinomis pastangomis – daryti tai, ko prašo iš kitų.
Be to, savo kunigams visuomet primenu: „Gražiai elkitės su žmonėmis. Jei tiesa, kad esame tarnai, tai turime gražiai elgtis su kitais. Neužtenka būti dėmesingiems, reikia švelnumo, nors kartais pasitaiko ir nedėkingų žmonių. Net jei ne visada būname teisingai įvertinami, turime stengtis daryti taip, kad būtume įvertinti! Viešpats mūsų laukia, kad mes, nepaisant visko, gebėtume žmonėms toliau daryti šiek tiek gera“. (SAK / Vatican News)
