Jonas Paulius I: katechetika trupinėliais
Beluno ir Feltrės vyskupijos Italijos šiaurės rytuose, Veneto regione – dabar jos sujungtos į vieną vyskupiją – matė reikalą sušaukti katechetikai skirtą suvažiavimą, parengtą pagal vyskupijos katechetikos centro iniciatyvas ir siūlymus. 1948 m. centro direktoriumi paskirtas kun. Albino Luciani. Jis šiam suvažiavimui parengė klebonus ir katechetus, taip pat ir rašydamas straipsnius dieceziniame savaitraštyje.
Vyskupo atidarytas suvažiavimas mobilizavo dvasininkus, vienuoles, katechetus ir tikybos dėstytojus. Vyskupas lankė parapijas ir mokyklas, lydimas A. Luciani, vakarais skaitė konferencijas. Tokiu būdu oficialiai pradėtas katekizmo dėstymas parapinėse mokyklose visoms amžių grupėms, kaip nuspręsta 1947 m. tarpdieceziniame sinode, kurios sekretorius buvo A. Luciani. Be to, vyskupas paprašė, kad don Albino parengtų diecezinį katechetikos vadovą, tokiu būdu 1949 m. išleistas Italijoje plačiai paplitęs A. Luciani veiklas „Katechetika trupinėliais“. Teigiamų atgarsių apie veikalą paskatinta, 1951 m. Triveneto vyskupų konferencija pakvietė A. Luciani bendradarbiauti Venecijos patriarcho sušauktame trečiajame provincijos susirinkime.
Kun. A. Luciani veikale „Katechetika trupinėliais“ pasiūlė metodą, kuris apimtų tiek tikėjimo tiesas, tiek atidumą vaikų gebėjimams ir katechetų pasirengimui. Vadovas sudarytas iš šešių skyrių.
Pirmajame skyriuje kalbama apie tai, kas yra katekizmas, apie jo reikalingumą ir principus, kad „vaikai suprastų, kaip veikia malonė: kad ir maži, ir dideli taptų geresni; būtų įveiktas religinis analfabetizmas; suprasta, kaip svarbu, kad tėvai vaikus nuo mažens supažindintų su krikščionybės pagrindais ir kad tėvai gebėtų sveiku protu, aiškiais ir svariais argumentais sėkmingai priešintis puolimams prieš tikėjimą.
Antrajame skyriuje kalbama apie katecheto misiją, savybes ir formavimą. Anot A. Luciani, katechetas pratęsia Jėzaus ir Apaštalų darbus, seka vyskupų, kunigų ir misionierių direktyvomis, padeda šeimai, ne visada gebančiai ugdyti vaikus.
Trečiasis skyrius apie katecheto mokinį – vaiką. Jį reikia pažinti. Kaip jį pažinti? Kas yra vaikas? Autoriui vaikas yra tyrai nuoširdus ir jautrus. Jis dažnai juokiasi ir dažnai verkia. Patiria daug nedidelių džiaugsmų ir daug mažų skausmų, turi jautrią širdį ir didelį poreikį jausti, kad yra mylimas. Katechetas turi saugotis bet kokio šiurkštumo.
Ketvirtasis skyrius – apie metodą. Jame kalbama apie pagrindinius metodus ir veiklos aspektus. A. Luciani katechetams pristato tris klasikinius metodus: dedukcinį – kelią pirmyn, indukcinį – kelią atgal ir aktyvųjį metodą. Vaikus galima skatinti kalbėti paprastais ir aiškiais klausimais, taip katechetas pažins vaikų pasirengimą, išradingumą ir darbštumą, pats įsitikins, ar sugebėjo juos suprasti, pamatys, kad kai kurie žodžiai, kurie jam atrodė suprasti, buvo nesuprasti arba suprasti klaidingai.
Penktasis skyrius – apie pasirengimą pamokoms, šeštasis skyrius – praktiniai patarimai.
A. Luciani nedvejoja, kad klysta tie, kurie norėtų panaikinti katekizmo formulių ir turinio mokinimąsi atmintinai. Jis primena, kad kai kurių tikslumo reikalaujančių chemijos ar teisės dalykų mokiniai mokosi atmintinai. „Religijoje yra labai svarbių tiesų, kurios yra subtilios ir sudėtingos. Bet ar jos gali būti naudingos, jei neprisimenamos? Atmintis yra gebėjimas, kurį reikia lavinti. Tačiau klysta tie, kurie piktnaudžiauja atmintimi ir katekizmą paverčia vien tik formulių mokymusi.“
„Katechetas turi nepamiršti, kad vaikams patinka geros istorijos. Geriausi visada yra pasakojimai, paimti iš Evangelijos ir Šventojo Rašto. Kiti gali būti paimti iš šventųjų gyvenimo arba iš istorijos, su sąlyga, kad ji teisinga. Tačiau reikia mokėti gerai papasakoti.“ (SAK / Vatican News)
