Jonas Paulius I: kunigystė ir praktiniai patarimai

Neišsipildžius svajonei įstoti į Jėzaus draugiją, 1935 m. įšventintas kunigu Albino Luciani buvo paskirtas kapelionu savo gimtajame miestelyje Forno di Canale, Veneto regione, kuriame užaugo, lankė mokyklą ir atsiliepė į kunigystės pašaukimą. Pagrindinės jo pareigos, be liturginių apeigų, buvo dėstyti katekizmą vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Metų pabaigoje jis buvo perkeltas į didesnę Agordo miestelio parapiją, lankydavosi jos kaimuose, klausydavo išpažinčių, susitikdavo su kalnakasiais, lankydavo ligonius. Kitais mokslo metais (1936–1937) dėstė tikybą kalnakasybos institute ir profesinėje mokykloje, tačiau neapleido dvasinio gyvenimo reikalų – įsirašė į Dvasininkų apaštališkąją sąjungą, siūliusią savo nariams uoliai dirbti pastoracinį darbą ir rūpintis dvasiniu gyvenimu, ypač eucharistiniu pamaldumu.

Albino Luciani, kraštiečių vadintas paprastai – don Albino – baigė apaštalavimą tėvonijoje, kai 1937 m. buvo paskirtas Beluno vyskupijos kunigų seminarijos vicerektoriumi. Šias pareigas jis ėjo dvejus metus, tačiau dvidešimt vienerius metus dėstė seminarijos vidurinės mokyklos moksleiviams ir teologijos studentams, iki kol 1958 m. buvo paskirtas Vittorio Veneto vyskupijos vyskupu.

A. Luciani užduotis seminarijoje buvo ne tik rūpintis kandidatų disciplina, bet ir palydėti klierikus jų kelyje. Don Albino receptas jaunuoliams buvo leisti juos formuoti disciplinai, bet išlaikant pusiausvyrą.

Būsimo popiežiaus beatifikacijos bylos medžiaga liudija, kad kai kurie studentai jautė rektoriaus rodomą atstumą, tačiau nuolatinis vicerektoriaus A. Luciani artumas skatino pasitikėjimą. Jis viską stebėdavo, bet nebuvo žandaras. Labai atidžiai rūpinosi seminaristų sveikata ir gerove, tam skyrė ir laiko, ir pinigų. A. Luciani jaunuoliams patardavo, ką skaityti laisvu laiku, skolindavo savo knygas, stengėsi jaunuolius parengti susidūrimui su pasauliu. A. Luciani dėstė teologiją, katechetiką, meno istoriją, filosofiją, mokė atsakingai pasirinkti  kunigiškąjį gyvenimą. Per pamokas ir paskaitas jis buvo punktualus, numatytą programą išeidavo laiku, prieš metų pabaigą pakartodavo medžiagą apeidamas mažiau svarbius dalykus ir suderindavo egzamino medžiagą, atsižvelgdamas į mažiau gabių jaunuolių galimybes. Moksleiviams ir seminaristams tai buvo didelė pagalba, suteikianti ramybės ir saugumo, prisiminė vienas buvęs studentas. Negabius mokinius ir studentus ypač drąsino jo rodytas ypatingas dėmesys, kad jie niekuomet nesijaustų pažeminti. Dar vienas buvęs mokinys prisiminė A. Luciani aistrą menui, pastoracijai, kanonų teisei ir kinui.

Vienas iš būsimo palaimintojo mokinių pasidalijo šešiais paprastais, praktiškais  don Albino patarimais kunigams jų misijoje:

Stenkitės parapijiečius pažinti – apie ką jie galvoja, ko trokšta, ką mėgsta ir ko nemėgsta, nes galite manyti, kad žmonės galvoja taip, kaip mes, nes bažnyčioje tyliai klausosi, tačiau tai netiesa!

Stenkitės pasiekti visus – neapgaudinėkite savęs, jei ir bažnyčia pilna, nesitenkinkite tik atėjusiaisiais, bet prisiminkite neatėjusiuosius – juos irgi reikia pasiekti. A. Luciani buvo įsitikinęs parapijos biuletenio nauda – jis turėtų būti rengiamas taip, kad patiktų ypač nutolusiems.

Būkite supratingi – tai buvo jo mėgstamiausia tema, ilgiausiai užtrukdavo aiškindamas tuos Evangelijos skyrius, kuriuose kalbama apie gailestingumą. Jis sakydavo: reikia atsižvelgti į aplinkybes ir sąlygas, kuriomis mūsų parapijiečiai priversti gyventi.

Gerbkite laisvę – reikia žmones ne versti, o sužavėti, nereikia murmėti ar bartis sakykloje. Reikia kalbėti, klausytis ir visų pirma – rodyti pavyzdį.

Nešvaistykite laiko – tai buvo seminaristų dvasiniam susikaupimui siūloma asketinė norma, tačiau Albino Luciani ją iškeldavo kaip pastoracijos taisyklę. Jis sakydavo: tiek daug turime nuveikti, kad net minutės laiko negalima iššvaistyti. (SAK / Vatican News)