Popiežiaus katechezė: mirtis – gimimas naujam gyvenimui
Teologai nuo seno apmąsto M. Marijos paėmimo į dangų slėpinį, susijusį su mirtimi, kuris pačioje tikėjimo dogmoje nėra apibrėžtas. Popiežius priminė, kad tą patį slėpinį, kurį Vakarų krikščionys vadina Švč. M. Marijos paėmimu į dangaus šlovę, rytų krikščionys vadina jos užmigimu. Tačiau kiekvienu atveju tikime, kad Marija ne paprasčiausiai išvengė mirtingojo kūno sugedimo, bet iš karto pradėjo gyvenimą su prikeltu kūnu Dievo artumoje. Marijos atveju buvo paankstintas visiems skirtas prisikėlimas, nes, kaip tikime, Prisikėlusysis yra pirmgimis iš brolių ir seserų tarpo.
Galima sakyti, tęsė popiežius, kad gyvenimo po mirties pradžia – tai tarsi antrasis gimimas. Jei pirmasis gimimas buvo gimimas žemėje, tai antrasis yra gimimas danguje. Apaštalas Paulius neatsitiktinai kalba apie gimdymo skausmus (plg. Rom 8, 22). Kaip iš motinos įsčių žmogus išeina su savo konkrečia tapatybe, taip ir po mirties gimę dangui, Dievo erdvėje, esame tas pats žmogus, kuris vaikščiojo žeme.
Panašiai buvo ir su Jėzumi. Prisikėlusysis yra tas pats Jėzus: jis neprarado savo žmogiškumo, savo kūniškumo, savo patirties. Kitaip jis nebūtų jis. Apie tai mums liudija mokinių, su kuriais Jėzus bendravo praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, patirtis. Viešpats parodė jiems savo žaizdas – kančios žymes. Tačiau jos jau nebėra skausmingai išgyventos nevilties ir subjauroto kūno ženklai, bet neišdildomas jo ištikimos meilės iki galo įrodymas. Prisikėlęs Jėzus su savo kūnu gyvena Dievo Trejybėje. Joje jis nepraranda savo atminties, neatsisako savo istorijos, nenutraukia santykių, kuriuos užmezgė žemėje. Jis atsimena, kad savo draugams pažadėjo nuėjęs į tėvo namus paruošti jiems vietą.
Prisikėlusysis gyvena Dievo pasaulyje, kuriame yra vietos visiems, kur kuriama nauja žemė ir statomas dangiškasis miestas – galutinė žmogaus buveinė. Mes negalime įsivaizduoti savo mirtingojo kūno perkeitimo, sakė popiežius, bet esame tikri, kad Dievo danguje išliksime tais pačiais žmonėmis, turėsime tuos pačius veidus.
„Brangieji bičiuliai, mano bendraamžiai, seni žmonės, – kreipėsi popiežius, – artėjant atsisveikinimui paaiškėja, kas yra gyvenime brangiausia. Čia ir glūdi senatvės išmintis, kuri gali suteikti šviesos vaikų, jaunuolių, suaugusiųjų ir visos bendruomenės gyvenimui. Mūsų gyvenimas yra kaip sėkla, kurią reikia užkasti žemėje, kad iš jos išaugęs augalas sužydėtų ir duotų vaisių“. Popiežius sakė: „Naujo amžinojo gyvenimo sulauksime ne be gimdymo skausmų, bet jo sulauksime. Mūsų gyvenimas prisikėlusiame kūne bus šimtą ir tūkstantį kartų gyvesnis, nei šioje žemėje.“
„Tegul Viešpaties Motina ir mūsų Motina, kuri pirma mūsų nukeliavo į dangų, sugrąžina mums laukimo nerimą, kad tai nebūtų nuskausmintas laukimas, kad nebūtų nuobodus laukimas. „Kada ateis mano Viešpats? Kada galėsiu pas jį nukeliauti?“ Truputį bijau, nes nežinau, ką reiškia tas perėjimas, bijau žengti pro tas duris, bet Viešpats man tiesia ranką, veda mane pirmyn, o žengus pro duris prasideda šventė.“ (jm / Vatican News)
