Pranciškus Akviloje: Dievo vardas – Gailestingumas

„Kiekvienas iš mūsų galime patirti sielos žemės drebėjimą – galime prarasti viską, tačiau galime patirti atleidimą ir išmokti tikrojo nuolankumo. Savojo menkumo supratimas – tai gailestingumo grožis“, – pasakė sekmadienio homilijoje popiežius.

Pranciškus po sekmadienio Mišių ir vidudienio maldos atvėrė Šventąsias duris į Akvilos Collemaggio Marijos baziliką, pro jas įžengė į atlaidų šventovę, tuo pradėdamas pusantros paros trukmės atlaidus, kuriuos įvedė XIII a. gyvenęs jo pirmtakas popiežius šv. Celestinas V – vienuolis, kalnų eremitas Petras iš Moronės.

Akvilos Marijos bazilikoje, kurią vienuolis Petras iš Moronės pastatė, ilsisi jo žemiškieji palaikai – į stiklinį karstą sudėtos jo, tapusio popiežiumi Celestinu V, relikvijos. Šis niekada kardinolu nebuvęs, senatvėje išrinktas popiežius po kiek daugiau nei trijų mėnesių atsisakė popiežiaus tarnystės ir sugrįžo į kalnus kaip paprastas vienuolis. Šis jo gestas amžiais laikytas netinkamu pavyzdžiu ir Bažnyčios istorijos įvykiu. Tačiau Pranciškus Akviloje akcentavo Celestino šventumą – jo nuolankumą ir romumą.

Popiežius taip pat prisiminė 2009 metais Akvilos miestą ir provincijos gyvenvietes sukrėtusį žemės drebėjimą, kurio metu žuvo per 300 gyventojų ir buvo sužeista daugiau kaip 1600  žmonių. Popiežius kalbėjo ir apie Pakistane šiomis dienomis nuo potvynių katastrofos nukentėjusius žmones – nuo musoninių liūčių kilusiuose potvyniuose žuvo per 1000 žmonių, stichija paveikė per 33 milijonus Pakistano gyventojų. Pranciškus užtikrino savo artumą žuvusiųjų artimiesiems, sužeistiesiems ir milijonams namų netekusių žmonių, kartu reiškė viltį, kad tarptautinė bendruomenė nedelsiant ir dosniai paliudys solidarumą.

Popiežius Pranciškus Akviloje taip pat prisiminė Ukrainos kančias ir prašė žmones melstis.

Kalbėdamas vidudienio maldos proga popiežius kvietė kreiptis į M. Mariją, kad ji išmelstų visam pasauliui atleidimą ir taiką: „Melskimės už Ukrainą ir už visus kenčiančius kraštus. Tegul taikos Dievas valstybių vadovų širdyse atgaivina žmogišką ir krikščionišką gailesčio ir gailestingumo jausmą. Marija, Gailestingumo Motina ir Taikos Karaliene, melski už mus!“.

Mišių homilijoje Pranciškus kvietė žvelgti į šv. Celestino gyvenimo šventumo pavyzdį, reiškė viltį, kad Akvilos M. Marijos šventovė ir Šv. Celestino atlaidai visuomet bus vieta, kur galima susitaikyti ir patirti malonę, pradėti iš naujo, kur suteikiama nauja galimybė. Ši šventovė tebūna atleidimo vieta ne tik kartą per metus, o nuolat, kasdien, sakė popiežius.

Šventieji žavingai paaiškina Evangeliją – sekmadienio Mišių homilijoje kalbėjo Pranciškus. Anot jo, iš šventųjų gyvenimo labai gerai matyti, kokia yra Jėzaus atnešta geroji naujiena, t. y. kad Dievas yra mūsų Tėvas ir kiekvieną iš mūsų myli. Tai Evangelijos esmė ir Jėzus yra šios meilės įrodymas.

Šv. Celestinas V buvo drąsus Evangelijos liudytojas, savo gyvenimu parodęs, kad nuolankiųjų stiprybė yra Viešpats, ne strategijos, žmogiškos priemonės, šio pasaulio logika. Celestino negalėjo įkalinti ar paveikti jokia galios logika. Žavėdamiesi juo, mes regime nuo pasaulietiškos logikos laisvą Bažnyčią, iki galo liudijančią Dievo vardą – Gailestingumas. Tai Evangelijos šerdis, nes gailestingumas mums leidžia suprasti, kad esame mylimi su visu savo menkumu.

Gailestingumo nesuprasime nesuvokdami savo menkumo. Turime pradėti nuo savo menkumo, žvelgti į Viešpatį, kad jis parodytų, kaip pelnyti atleidimą, nes, pasak popiežiaus, savo menkume visada galime atrasti šviesos kelią į Viešpatį. Tai jis, Viešpats, apšviečia mūsų menkystę.  

Popiežius homilijoje Viešpaties šviesą, suteikiamą mūsų menkumui, palygino su epizodu iš savo skrydžio į Akvilą sekmadienio rytą. Jis pasakojo, kad pilotas negalėjo nutūpti dėl tiršto rūko, vis suko ratus, kol pagaliau išvydo nedidelį pragiedrulio plyšį ir nusileido pro jį, meistriškai nutupdė orlaivį, pridūrė Pranciškus. Panašiai būna ir su mumis. Dažnai sukame aplink save ratus, o pažvelgę sau į vidų matome, kad esame niekis, dar mažiau už niekį! Be kartais Viešpats praveria plyšį: tai ir ženk į jį, tai Viešpaties žaizdos. Jose – gailestingumas, o gailestingumas – tavo menkume. Viešpats sukuria pragiedrulį tavo menkume, kad galėtum pro jį įeiti. Gailestingumas aplanko mus tavo, mano, visų mūsų menkumą.

Gailestingumas – dovana man, mano menkystei. Bet šį Viešpaties dovanojamą gailestingumą turime perduoti kitiems.

Akvilos gyventojai puikiai žino, ką reiškia viską prarasti ir ką reiškia gailestingumas, tęsė Pranciškus. Tačiau nebūtina išgyventi žemės drebėjimą, kad patirtume sielos žemės drebėjimą: per jį atsiveria visas mūsų trapumas, ribotumas ir menkumas. Galime viską prarasti, bet taip pat galime išmokti tikrojo nuolankumo ir romumo. Nuolankumas ir romumas yra savybės, būdingos tiems, kurių uždavinys – puoselėti ir liudyti gailestingumą. Krikščionis žino, kad jo gyvenimas yra ne karjera pagal šį pasaulį, o karjera pagal Kristų, kuris apie save pasakė, kad atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (Mk 10, 45).

Savo pasiryžimus gyventi pagal Evangeliją paveskime Jėzaus Motinai Marijai, kuri Akviloje tituluojama Akvilos žmonių išgelbėjimu. Jos motiniškas užtarimas visam pasauliui tesuteikia atleidimą ir taiką. Savo menkumo supratimas – tai gailestingumo grožis. (SAK / Vatican News)