Pranciškus: gerame pasirinkime susitinka dabartis ir amžinybė
Evangelijoje, pažymėjo Pranciškus, Jėzus kalba apie dvasinį įžvalgumą pasitelkdamas pavyzdžius iš kasdienio gyvenimo: jis mini žveją, kuris atrenka geras žuvis ir išmeta netikusias, apie pirklį, kuris ieško gražių perlų ir, tokį radęs, viską parduoda, kad jį nusipirktų. Arba apie žmogų, kuris ardamas dirvą aptinka lobį ir tada viską parduoda, kad tą dirvą įsigytų (žr. Mt 13, 44–48).
Šie pavyzdžiai rodo, kad dvasinis įžvalgumas apima protą, nusimanymą ir valią. Norint priimti gerą sprendimą palankiu metu, reikia proto, patirties ir valios pastangų. Taip pat matome, kad reikia sumokėti tam tikrą kainą, kad dvasinio įžvalgumo padiktuoti sprendimai taptų tikrove. Dėl gero laimikio žvejys turi patirti nuovargį, ištverti ilgas naktis ant vandens, susitaikyti su dalies laimikio praradimu. Perlų pirklys ar lobį atradęs žmogus taip pat ryžtasi parduoti viską, ką turi. Tai buvo netikėtos, neplanuotos situacijos, kuriose buvo labai svarbu suprasti, kad reikia skubiai priimti svarbų sprendimą. Kiekvienas turi priimti tokius sprendimus, niekas kitas už mus to negali padaryti. Galima paprašyti patarimo, svarstyti, bet galiausiai turime spręsti patys: negalime sakyti, kad kažką praradau, nes už mane nusprendė sutuoktinis ar brolis. Kiekvienas iš mūsų turi apsispręsti, todėl, kad gerai pasirinktume, dvasinė įžvalga yra tokia svarbi.
Evangelija užsimena apie dar vieną svarbų dvasinės įžvalgos aspektą: jis susijęs su jausmais. Tam, kuris atrado lobį, nėra sunku viską parduoti: toks didelis yra jo džiaugsmas (Mt 13, 44). Evangelisto Mato pavartotas terminas išreiškia ypatingą džiaugsmą, kurio negali suteikti jokia žmogiškoji tikrovė, tik susitikimas su Dievu. Tokį džiaugsmą pajuto trys išminčiai, kai po ilgos ir varginančios kelionės vėl pamatė vedančią žvaigždę, arba moterys, kurios prie tuščio kapo išgirdo angelų skelbimą apie Prisikėlimą. Tai džiaugsmas tų, kurie atrado Viešpatį. Iš tiesų geras, teisingas ir gražus sprendimas visada suteikia džiaugsmą. Galbūt pakeliui teks patirti netikrumo, abejonių, svyravimų, bet teisingas sprendimas visada bus džiugus.
Paskutiniajame teisme Dievas, pasak popiežiaus, nušvies mūsų gyvenimus didžiu įžvalgumu. Žemdirbio, žvejo ir pirklio vaizdiniai yra pavyzdžiai to, kas vyksta dangaus karalystėje. Ši karalystė išryškėja įprastomis, tačiau mūsų pozicijos reikalaujančiomis gyvenimo aplinkybėmis. Mokėti dvasiškai įžvelgti yra svarbu, nes dideli pasirinkimai gali rastis reaguojant į, rodos, antraeiles, bet iš tiesų svarbias aplinkybes.
Pavyzdžiui, galime prisiminti pirmąjį Andriejaus ir Jono susitikimą su Jėzumi. „Kur gyveni?“, – paklausė būsimieji apaštalai. „Ateikite ir pamatysite“, – atsakė Jėzus (žr. Jn 1, 38–39). Šis trumputis pokalbis tapo žingsnis po žingsnio visą gyvenimą pakeitusio pokyčio pradžia. Todėl evangelistas Jonas, po daugelio metų rašydamas apie jį pakeitusį susitikimą, pamini net susitikimo valandą: tai valanda, kai jo gyvenime susitiko laikas ir amžinybė. Gerame ir teisingame pasirinkime susitinka mūsų valia ir Dievo valia, dabartis ir amžinybė.
„Taigi, žinojimas, patirtis, jausmai, valia – tai kai kurie būtini dvasinio įžvalgumo elementai. Šių katechezių metu aptarsime ir kitus, ne mažiau svarbius“, – sakė popiežius Pranciškus ir dar kartą pabrėžė, kad dvasinis įžvalgumas, dvasių skyrimas nėra lengvas dalykas – jis reikalauja pastangų ir nuovargio. Pasak Biblijos, mums nėra siūlomas jau gražiai supakuotas gyvenimas, kurį turime gyventi. Turime apsispręsti nuolatos, atsižvelgdami į mus supančią tikrovę. Dievas kviečia mus įvertinti aplinkybes ir rinktis: jis sukūrė mus laisvus ir nori, kad pasinaudotume savo laisve. Todėl dvasinis įžvalgumas yra reiklus.
Dažnai susiduriame su tokia patirtimi: pasirinkome tai, kas mums atrodė gera, bet nebuvo. Arba žinojome, kas būtų tikrasis gėris mums, bet jo nepasirinkome. Žmogus gali klysti ir nesugebėti teisingai pasirinkti. Apie tai skaitome jau pirmuosiuose Biblijos puslapiuose. Dievas žmogui tiksliai paaiškina, kad, jei šis nori gyventi, skanauti gyvenimą, turi atsiminti, kad jis tėra kūrinys, o ne gėrio ir blogio kriterijus, kad jo pasirinkimai turės pasekmių jam pačiam, kitiems ir pasauliui (žr. Pr 2, 16–17). Žmogus gali paversti žemę nuostabiu sodu arba mirties dykuma. Dievas žmogui suteikė misiją, o šiam dera protu ir širdimi apsispręsti, kokius sprendimus priimti. Neatsitiktinai pirmajame Dievo ir žmogaus dialoge išdėstomas šis esminis mokymas.
Dvasinė įžvalga yra sunki: varginanti, bet būtina gyvenimui, savęs pažinimui ir žinojimui, kas man yra gera čia ir dabar. Dvasinė įžvalga remiasi vaiko santykiu su Dievu: žinojimu, kad Dievas yra Tėvas ir nepalieka mūsų vienų, kad jis visada pasirengęs mums patarti, mus padrąsinti, priimti. Tačiau Dievas niekada neprimeta savo valios. Kodėl? Nes jis nori būti mylimas, o ne kad jo bijotų.
Dievas nori, kad būtume vaikai, o ne vergai: vaikai, kurie yra laisvi. Meilę galima išgyventi tik laisvėje. Norint išmokti gyventi, reikia išmokti mylėti, o tam būtina dvasiškai įžvelgti ir skirti: ką galiu daryti dabar, turėdamas tokias alternatyvas, kad parodyčiau didesnę meilę ir didesnę brandą joje?
„Prašykime Šventosios Dvasios, kad ji mus vestų! Šaukimės jos kiekvieną dieną, ypač tada, kai tenka rinktis“, – sakė popiežius trečiadienio katechezėje. (RK / Vatican News)
