Pranciškus: kovokime su neteisingu skurdu, puoselėkime išlaisvinantį neturtą
„Skausmas ir kančia visada yra slėpinys“, – rašo popiežius dienraščiui „Il Centro“. Pasak jo, negalime išvengti tikrų patirčių nešamos tamsos, apsisaugoti tam tikrais gerais samprotavimais. Ir Jėzus patyrė šią tamsą, jautėsi vienišas ir parblokštas. Bet tuo pat metu parodė kelią: kai viskas atrodė prarasta, viską atidavė ir patikėjo Tėvui – tuo, kuris turi galią laikyti mus už rankos, kai visos kitos garantijos žlunga. Be tokio pasitikėjimo gesto neįmanoma atgimti. Tikintysis žino, kad šis gyvenimas yra perėjimas į nepraeinantį gyvenimą. Be šio tikrumo niekas neturėtų prasmės, o viską užgniaužtų lemtis mirti. Tuo pat metu šis vidinis tikrumas yra dovana, kurios reikia prašyti ir kurią reikia saugoti nuo visko, kas ją norėtų užslopinti. Jei atsiversime Bibliją, pamatysime, kad tie, kurie turėjo vėl atsistoti ant kojų ir pradėti viską iš naujo, tai galėjo padaryti naujai ir nuolankiai suvokdami save. Galima sakyti, kad jie atsistojo žmogiškesni, nei pirmiau.
Pasak Pranciškaus, atlaidai, kuriems jis vadovaus, mums kalba apie ateities perspektyvą. Matome karą Ukrainoje, taip pat yra daug kitų konfliktų, kuriems žiniasklaidoje neskiriama daug dėmesio, tačiau kuriuose taip pat kenčia tūkstančiai nekaltų žmonių. Ką daryti, kad neliktume paskendę blogio logikoje, persipynusioje su interesų logika, siekiančia pasinaudoti konfliktais dėl savo tikslų?
Turime žinoti, kad tikra pergalė prieš blogi pasiekiama ne kitu blogiu, o gėriu. Tad atleidimas yra vienintelis įmanomas ginklas prieš patį karą. Tačiau tai nėra paprasta ar lengva – atleisti reikia daugiau jėgų, nei kariauti. Atleidimas įmanomas pasiekus didelę vidinę ir kultūrinę brandą. Turėtume stengtis ir įsipareigoti dėl taikos kultūros, kuri padėtų subręsti atleidimui, iškeltų dėmesingumą vargšams ir nuolankumą, kaip pavyko pasiekti popiežiui Celestinui V. Šiandien daug visuomenės sluoksnių tesivaiko prabangos ir pinigų.
„Yra skurdas, kuris yra neteisingumo vaisius, ir evangelinis neturtas, kuris yra laisvė nuo to, ką turime“, – papildė popiežius Pranciškus. Su pirmojo pobūdžio skurdu reikia kovoti teisingumu ir solidarumu. O antrasis yra kelias į tikrą taiką: kai nesame vergai to, ką turime, galime patirti vidinę laisvę, leidžiančią džiaugtis kiekvienu dalyku gyvenime. Toks neturtas krikščioniui nėra tik šūkis, bet buvimo pasaulyje būdas, būdas būti iš tiesų laisvam.
Popiežius padėkojo Akvilos vyskupijos ganytojams, dvasininkams, vienuoliams ir pasauliečiams, kurie po 2009 metų žemės drebėjimo padėjo atstatyti ne vien tai, kas sugriuvo mieste ir jo apylinkėse, bet ir pačias žmonių sielas.. Artumas, buvimas, dalijimasis, konkreti meilė, įsiklausymas, švelnumas – tai būdas, kuriuo turi būti skelbiama Evangelija, ypač esant arti tų, kurie daug kentėjo. Toli galima nueiti tik esant kartu. Tik vienybė padaro įmanomais tikrus ir ilgalaikius pokyčius. Turime palikti už nugaros mus skiriančius dalykus ir vertinti tai, kas mus vienija. Tada ir viltis taps ne utopija, bet tikrumu ir pagrindu ateičiai bei visų įsipareigojimui.
Pasak popiežiaus, jis trokšta Šv. Celestino atlaidų dalyvius sutvirtinti Nukryžiuoto ir Prisikėlusio Jėzaus viltyje ir paraginti branginti žinią, kurią popiežius Celestinas paliko visai Bažnyčiai: nuolankumas, meilė, artumas, atlaidumas, gailestingumas yra gražiausias būdas skelbti Evangeliją šiandienos ir visų laikų vyrams ir moterims. (RK / Vatican News)
