Popiežius trapistams: teišsipildo keturios svajonės
Vasario mėnesį trapistų ordinas išsirinko naują vyresnįjį – t. Bernardą Peetersą OCSO iš Tilburgo abatijos Olandijoje, gimusį 1968 m. Kaip ir daugelis kitų ordinų, trapistų ordinas taip pat susiduria su pašaukimų nebuvimo, vienuolynų bendruomenių senėjimo krizėmis. Tad jį išrinkę abatai ir abatės prašė skirti savo jėgas visų pirma ordino charizmos atnaujinimui.
2022 metų rugpjūčio mėnesį, prieš ordino generalinės kapitulos susitikimą, t. Bernardas Peetersas OSCO išsiuntė aplinkraštį visiems trapistams ir trapistėms, kuriame rašo:
„Broliai ir seserys, tikiuosi, kad, jei šiandien išdrįsime svajoti, nors mūsų ordinas ir apimtas krizės, atrasime cistersų charizmą, duotą kiekvienam iš mūsų. Ji gali būti paslėpta mumyse, kaip tai buvo jaunojo Bernardo atveju, arba gali būti jau subrendusi ir aiškiai matoma. Ji galėjo būti ir prarasta, paskendusi sumaištyje ir nežinojime. Bet mes turime ir toliau pasikliauti, kad charizma yra kiekvienam iš mūsų suteikta Dievo dovana. Vienas iš būdų išeiti iš krizės yra iš naujo atrasti charizmą per svajones: mokytis naujai matyti, pasirinkti ir veikti. Iš naujo atrasti tai, kad esame matomi, trokštami ir mylimi Dievo. Todėl priklausome Dievui, bet ne tik jam – taip pat vieni kitiems, nes Įsikūnijimo tikslas yra ne atskiro žmogaus, bet visos Dievo tautos išganymas.“
Galima pridurti, kad tikslus trapistų ordino pavadinimas yra Ordo Cisterciensis Strictioris Observantiae – Griežtos regulos cistersų ordinas. Trapistų ordino ištakos yra vienuolinio gyvenimo reforma Prancūzijoje Trapės cistersų abatijoje 17 amžiuje, o cistersų ordinas atsirado po 11 amžiaus benediktinų vienuolinio gyvenimo reformos.
Audiencijos trapistų vyresniesiems metu pasakytoje kalboje popiežius Pranciškus pabrėžė svajonę, jam pačiam brangų žodį: svajojimą ne kaip utopiją, bet kaip sugebėjimą išdrįsti, kaip žingsnį į naujus dalykus, naujus sumanymus. Šventasis Tėvas pasidalijo mintimis apie keturias tokias svajones: svajonę apie bendrystę, svajonę apie dalyvavimą, svajonę apie misiją ir svajonę apie formaciją. Jis priminė, kad krikščionis svajodamas siekia įtvirtinti ne tiek savo, kiek Dievo sumanymus.
Pats Viešpats, galima sakyti, svajojo apie savo mokinių bendrystę, atspindinčią jo ir Tėvo bendrystę. Tačiau bendrumas neturi reikšti vienodumo. Viešpats taip pat svajojo apie brolių ir seserų, vieno Tėvo vaikų, bendruomenę. Tačiau tai nereiškia žmonių savitumo ir jų ribų nepaisymo, kaip gerai žinoma vienuolinėse bendruomenėse. Evangelija taip pat pasakoja, kad Viešpats svajojo apie misionierišką bendruomenę, kuri iškeliauja, skelbia, krikštija ir moko to, ko jis mokė savo mokinius. Tokia misija yra skirta visiems mokiniams, be išimčių, tačiau skirtingais būdais. Ir kontempliatyvus vienuolis, sakė popiežius, gali prisidėti prie Evangelijos skelbimo žemėje, žmonių mokymo, jog turime Tėvą, kuris mus myli, ir kad mūsų gyvenimas yra kelionė į dangų.
Viešpats, nuplovęs savo mokiniams kojas, nurodęs jiems tą daryti ir vienas kitam, paliko ir formacijos svajonę: kad jo mokiniai, padedami Šventosios Dvasios, praktikuotų nuolankumo ir tarnystės gyvenimą. Šią formacijos svajonę, pasak popiežiaus, galima pavadinti ir kitais žodžiais – šventumo svajone. (RK / Vatican News)
