Pranciškus kapucinėms: pasaulis siekia šokiruoti, bet mūsų kelias – tyla ir įsiklausymas
Pranciškus pasveikino iš įvairių pasaulio kampelių atvykusias seseris kapucines. Jis komentavo dvi pamatines sąvokas, kurios buvo pasirinktos seserų kapucinių tretininkių kapitulos temomis: klausymąsi ir sinodiškumą.
Klausymosi sąlyga yra vidinė tyla. O mūsų gyvenimuose dažnai netrūksta triukšmo. Rodos, kad labiausiai ieškoma dirgiklio, kuris patrauktų dėmesį ir sužadintų kitų žmonių reakciją, stengiamasi „pakelti balsą“, fizinį ar moralinį, ieškomą patrauklių ir stebinančių būdų atkreipti masių dėmesį ir gauti pritarimą kokiai idėjai ar nuomonei. O po to nusiviliama, pamačius, kaip žmonės gręžiasi į dar labiau šokiruojantį balsą. Tokia dinamika apkvaišina žmones, atima jų laisvę ir palenkia juos tiems, kurie turi galimybes siųsti daugiausia dirgiklių ir primesti savo valią per žiniasklaidą, švietimą, politiką ir viešąją nuomonę.
Pranašiškas kelias, kuriuo mūsų prašo eiti Jėzus, yra kitas: ieškoti tylos, nepasiduoti triukšmingumui ir mokytis jame išskirti svarbiausius garsus ir natas, atrasti garsų harmoniją, kurios, rodos, iš pradžių nebuvo.
Tačiau, pridūrė popiežius Pranciškus, reikia išvengti pagundos mėginti nutildyti tai, kas neatitinka gražios ir harmoningos melodijos, nes tai yra puikybės apraiška ir atsistojimas į Dievo vietą, tarsi būtume teisėjai, galintys nuspręsti, kas turi teisę egzistuoti, o kas – ne. Mūsų įsiklausymas turi būti nuolankus, lydimas pastangų suprasti, kodėl kalbama ir reaguojama būtent taip, nors mums skaudu tai girdėti. Tai ir šv. Pranciškaus Asyžiečio, kurio dvasingumu remiasi kapucinai, pamoka: jis stengėsi mylėti viską, net ir mirtį, kančią, brolių trūkumus. Tai Jėzaus kryžiaus kelias.
Įsiklausydami į Dievą ir žmones galime pasukti į sinodiškumą, o tai reiškia eiti kartu, su viena širdimi ir viena siela, nors ir skirtingu metu ar skirtingame kontekste. (RK / Vatican News)
