Pranciškus: kas mus apvalo nuo nuodėmės ir blogio nuodų?
Pranciškus pakvietė kartu su juo apsvarstyti Dievo žodį iš Skaičių knygos, pasakojusį apie nusidėjusius izraelitus, kurie mirė nuo gyvačių įkandimo ir kitą gyvatę – žaltį, kurį jų prašymu užtarti prieš Dievą padirbino Mozė: kas į jį pažvelgdavo, tas po gyvatės įkandimo likdavo gyvas.
Gyvatės puldinėjo žmones, kurie jau ne pirmą kartą buvo patekę į murmėjimo nuodėmės pinkles. Murmėti prieš Dievą reiškia ne tiesiog skundimąsi Dievu ar blogą kalbėjimą apie jį, bet kai ką daugiau: izraelitų širdyse žlugo pasitikėjimas Dievu ir jo pažadu. Jie nusivilia, pavargsta ir nebetiki tuo, kuris veda juos į turtingą bei derlingą žemę.
Žmonėms mirtinai kandančios gyvatės primena pirmąją Biblijoje, Pradžios knygoje, paminėtą gyvatę – gundytoją, kuris užnuodija žmogaus širdį, kad jis suabejotų Dievu, įtikinėja Adomą ir Ievą, kad Dievas nėra geras, pats pavydėdamas jiems laisvės ir laimės. Vėl kartojasi nepasitikėjimo ir maištavimo prieš Dievą nuodėmė.
„Brangūs broliai ir seserys, ši pirmoji istorijos dalis kviečia mus atidžiau pažvelgti į mūsų asmeninės ir bendruomeninės istorijos momentus, kai pritrūkome pasitikėjimo Viešpačiu ir tarpusavyje“, – pasakė popiežius, palyginęs tuos momentus su pasiklydimu dykumoje. Ta istorija galėtų būti labai graži, bet simbolizuoja apie mūsų širdžių sausrą ir nuovargį, kai nebeturime jėgų žvelgti aukštyn, kai asmeninio, bažnytinio ar visuomeninio gyvenimo situacijose nepasitikėjimo gyvatės įkandimas mus apnuodija pesimizmu, bejėgiškumo ir prislėgtumo jausmais.
Tačiau, pridūrė popiežius, yra ir kitokių įkandimų, kurie žinomi Kazachstano katalikams, kaip kad ateistinis persekiojimas ir kitos grėsmės laisvei bei saugumui. Naudinga atsiminti tai, kas patirta, ir žinoti, kad gėrio kelias nėra nutiesiamas kartą visiems laikams. Jis klojamas kasdien, kaip skirtingų etninių ir religinių grupių sambūvis, kiekvieno žmogaus pažanga ir socialinis teisingumas. O krikščionis kviečiamas atnaujinti tikėjimą Viešpačiu, pakelti akis, pažvelgti į jį, mokytis iš jo visuotinės ir nukryžiuotos meilės.
Antroji Skaičių knygos skaitinio dalis pasakoja apie gelbstinčią gyvatę, kurią, išklausęs Mozės užtarimo maldą, padaryti ir iškelti nurodė Dievas: į ją pažvelgę įgeltieji pagydavo. Galima paklausti, kodėl Dievas pasirinko tokį varginantį kelią, užuot sunaikinęs gyvates?
Dievo pasirinktas būdas mums atskleidžia jo veikimą susidūrus su blogiu, nuodėme ir žmonių nepasitikėjimu. Ir tada, ir dabar, per visą didžiąją dvasinę kovą, kuri vyks istorijoje iki pat jos pabaigos, Dievas nesunaikino visų bjaurių dalykų, kurių žmogus laisvai siekia: nuodingos gyvatės neišnyko, jos vis dar yra, jos tyko ir visada gali įkąsti. Tačiau ką daro Dievas?
„Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“, – paaiškina Jėzus. Tai jis, iškeltas ant kryžiaus stulpo, neleis, kad mus puolančios nuodingos gyvatės sukeltų mirtį. Mūsų žemiems poelgiams Dievas duoda naują dalyką: jei žiūrime į ant kryžiaus iškeltą Jėzų, blogio įkandimai mūsų neužvalo, nes jis ant kryžiaus prisiėmė nuodėmės ir mirties nuodus ir įveikė jų griaunamąją galią.
Štai ką padarė Tėvas blogio plitimo pasaulyje akivaizdoje: jis davė mums Jėzų, kuris tapo mums artimas tokiu būdu, kokio negalėjome įsivaizduoti ir, nepažinęs nuodėmės, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, tapo nuodėme dėl mūsų (žr. 2 Kor 5, 21). Tokia yra begalinio dieviškojo gailestingumo didybė.
Popiežius savo klausytojus pakvietė pakelti akis į nukryžiuotą Jėzų, mūsų išgelbėjimo ir atgimimo kelią, o tada vėl nuleisti akis į savo gyvenimą ir tautų istoriją. Iš Kristaus kryžiaus mokomės meilės, o ne neapykantos, mokomės užuojautos, o ne abejingumo, mokomės atleidimo, o ne keršto. Ant kryžiaus išskleistos Jėzaus rankos yra tarsi glėbys, į kurį Dievas nori visus priimti ir parodyti krikščioniškos brolybės kelią, kuris nėra primetinėjimo, prievartos, galios ir susireikšminimo kelias. Tai nuolankios, neatlygintinos ir visuotinės meilės kelias.
Kristus pašalina nuodus, todėl būti krikščionimis reiškia gyventi nekandžiojant vienas kito, nemurmant, neapkalbant, nekaltinant, nedarant bloga.
„Melskimės, kad Dievo malonės padedami taptume vis labiau krikščionys: džiaugsmingi naujo gyvenimo, meilės ir taikos liudytojai“, – sakė Pranciškus. (RK / Vatican News)
