Popiežius paskelbė du naujus šventuosius. Pranciškaus homilija
Abu iš šiaurinės Italijos kilę nauji šventieji paliko gilių apaštalavimo pėdsakų Amerikos žemyne: šv. vyskupas Jonas Krikštytojas Scalabrini, vargstančių italų migrantų apaštalas, pavedė dviems vienuolinėms vyrų ir moterų Šv. Boromiejaus misionierių kongregacijoms rūpintis migrantų gerove, ypač Šiaurės Amerikoje. Salezietis pasaulietis šv. br. Artemidas Zatti, pagal profesiją vaistininkas, užaugęs Argentinoje italų migrantų šeimoje, Patagonijoje rūpestingai ir nuolankiai slaugė ir kitaip rūpinosi vargstančiais žmonėmis.
Du sekmadienį kanonizuoti šventieji – vyskupas ir pasaulietis salezietis – yra šio sekmadienio Evangelijos pasakojimo pavyzdžiai, mums primenantys ėjimo kartu ir mokėjimo padėkoti svarbą, – pažymėjo popiežius Pranciškus kreipdamasis Šv. Petro aikštėje į šv. Mišių dalyvius.
Prieš homiliją popiežius ištarė iškilmingą kanonizavimo formulę, kuria palaimintieji Jonas Krikštytojas Scalabrini ir Artemidas Zatti paskelbti Bažnyčios šventaisiais.
Sekmadienio Mišių Evangelijoje pasakojama apie tai kaip grupė raupsuotųjų, po susitikimo su Jėzumi ir prašymo, kad juos išgydytų, Viešpaties liepiami, nuėjo kartu ir apie tai, kad jiems išgijus, vienas iš jų – kuris tik vėliau paaiškėjo, kad buvo svetimtautis samarietis, „vos ne eretikas“, – sakė homilijoje popiežius, garsiai šlovindamas Dievą sugrįžo pas Jėzų, kad jam padėkotų.
Raupsuotieji sudarė visuomenės atmestų ir pažemintų asmenų grupę, tačiau jų ėjimas kartu, nepaisant jų ligos ir trapumo, pašalino barjerus ir įveikė atstūmimą. Tai gražus pavyzdys mums, primenantis, kad ir mes esame širdies ligoniai ir nusidėjėliai, kuriems reikia Tėvo gailestingumo. Krikščioniškasis tikėjimas visuomet ragina eiti kartu su kitais, neiti vieniems, skatina išeiti iš savęs Dievo, seserų ir brolių link, neužsidaryti savyje, pripažinti, kad ir mums reikia gydymo ir atleidimo, kad gebėtume dalytis greta esančiųjų trapumu nesijausdami viršesni už kitus. Be to, eiti kartu – o tai reiškia eiti sinodiškai – yra Bažnyčios pašaukimas, sakė popiežius.
Pranciškus ragino pasitikrinti, ar mes savo kasdieniame gyvenime, būdami šeimoje, darbe ar kitur, gebame eiti kartu, įsiklausyti į kitus, įveikti pagundą užsisklęsti savyje, galvoti tik apie save. „Pasvarstykime, kiek iš tiesų esame visiems atviros ir įtraukiančios bendruomenės, ar tarnaudami Evangelijai sugebame kartu dirbti – kunigai ir pasauliečiai, ar esame svetingi – ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais vardan tų, kurie yra toli, kurie kreipiasi į mus? Ar leidžiame jiems pasijusti bendruomenės dalimi, ar juos atstumiame?“ – klausė popiežius pažymėdamas, kad jam „kelia baimę vaizdas krikščionių bendruomenės, kuri skirsto pasaulį į gerus ir blogus, į šventuosius ir nusidėjėlius. Taip darydami pasijuntame geresni už kitus ir neįsileidžiame tų, kuriuos Dievas nori priimti. Prašau visų: visuomet įtraukime kitus ir Bažnyčioje, ir visuomenėje, kurioje dar daug nelygybės ir marginalizavimo.“
Popiežius kanonizavimo homilijoje kalbėjo ir apie padėkos svarbą. Evangelijos pasakojime devyni pagydyti raupsuotieji nuėjo savo keliu, užmiršę, kad juos pagydė, o vienas sugrįžo šlovinamas Dievą už patirtą malonę.
Jam tada atsiveria naujas gyvenimo kelias. Jis sugrįžta pas tą, kuris jį išgydė, nori pažinti Jėzų iš arti, prasideda naujas ryšys su juo. Todėl ir jo padėka buvo ne eilinis mandagumo gestas, o dėkingumo kelionės pradžia. Jis parpuolė Jėzui po kojų – jį pašlovino, kitaip tariant, pripažino, kad Jėzus yra Viešpats. Ir tai daug svarbiau už patirtą pagijimą. Kartu tai pamoka ir mums, kurie kasdien patiriame Dievo malones, bet dažnai nueiname savo keliu, užmiršdami puoselėti gyvą ryšį su juo. Tai bjauri dvasinė liga, tęsė popiežius, viską laikyti tarsi savaime suprantama, taip pat tikėjimo reikalus, mūsų ryšį su Dievu – šitaip tampame krikščionimis, nebesugebančiais sužavėti kitų, nebemokančiais padėkoti. Dėkingumas mums leidžia pripažinti Dievo, kuris yra meilė, buvimą. Tad prašau visų: neužmirškime ištarti raktinio padėkos žodžio: ačiū!
Popiežius homilijoje atkreipė dėmesį, kad abu kanonizuoti šventieji primena svarbą eiti kartu ir būti dėkingiems. Vyskupas J. K. Scalabrini žvelgė toliau – žvelgė į pasaulį be barjerų, kuriame nėra svetimšalių. Brolis salezietis A. Zatti buvo gyvas dėkingumo pavyzdys: išgijęs nuo tuberkuliozės visą gyvenimą paskyrė kitiems, su meile ir švelnumu rūpinosi ligoniais. Melskime, kad šie du mūsų šventieji broliai padėtų mums eiti kartu, be mus skiriančių sienų ir puoselėti Dievui taip patinkantį dvasios kilnumą – dėkingumą. (SAK / Vatican News)
