Popiežius priėmė žurnalo apie misijas darbuotojus ir draugus
Pirmasis Popiežiškojo užsienio misijų instituto (PIME) šiandien leidžiamo žurnalo numeris pasirodė 1872 metais. Tuo metu jis vadinosi „Katalikiškos misijos“, kaip ir panašus leidinys prancūzų kalba, kuris buvo pradėtas leisti ketveriais metais anksčiau ir pasitarnavo kaip pavyzdys. Dabartinį pavadinimą žurnalas įgijo 1969 metais: jis atspindėjo naujus vėjus, sukeltus Vatikano II Susirinkimo.
150 metų žurnalo sukakčiai skirtoje audiencijoje popiežius pabrėžė, kad šis leidinys atsirado ne šiaip sau, o atsiliepiant į Dievo tautos poreikį: žmonės norėjo skaityti ir sužinoti apie misionierius ir apie jų dažnai herojiškas pastangas. Jie taip pat norėjo sužinoti apie kitas šalis ir jų kultūras, apie visame pasaulyje pasklidusias tiesos ir gėrio sėklas, ne kolonistinėje, bet krikščioniškoje perspektyvoje: evangelizavimas yra Evangelijos ir vietinių bendruomenių bei jų turtingų kultūrų susitikimas.
Žurnale skelbiami misionierių laiškai ir kronikos tiksliai perteikdavo žmonių, su kuriais jie bendraudavo, gyvenimus. Ir šiandien jų parengti reportažai bei liudijimai pirmu asmeniu yra vienas iš didžiausių žurnalo privalumų. Ypač todėl, pridūrė popiežius, kad dažnai pasakojama apie geografines ir egzistencines periferijas, apie kurias mažai kalbama. Tiesa, kad šiuolaikinė komunikacija tarsi sumažino atstumus, bet, iš kitos pusės, padaugėjo, anot Pranciškaus, „ideologinių muitinių“, trukdančių matyti tiek skirtumų grožį ir turtą, tiek daugybę iškraipymų ir neteisybės visuomenėse, kurios vis labiau tarpusavyje susisieja, tačiau nesugeba įveikti didžiulės nelygybės.
Dažnai būtent PIME misionieriai ir jų žurnalas tapdavo „balsu tų, kurie neturi balso“, pasakodavo apie tuos, kurių niekas nesiklauso, apie pačius skurdžiausius, labiausiai engiamus žmones, apie pamirštų, bet vis dar vykstančių karų aukas. Pasak Pranciškaus, visi esame susirūpinę – ir teisingai – karu Europoje, bet negalima pamiršti karų ir kituose pasaulio regionuose: Mianmare, Jemene, Sirijoje, Afrikoje...
Popiežius paminėjo kitą aspektą, kurį primena žurnalo „Misijos ir pasaulis“ istorijos: tylaus, atkaklaus, ištvermingo darbo vertę, „iš apačios“ kuriant geresnį pasaulį, praminant solidarumo ir susitaikymo takelius krizių ir smurto paženklintose aplinkose.
Ir, ko gero, svarbiausias aspektas: žurnalas apie misijas primena, kad misija yra Bažnyčios ir krikščionių gyvenimo centre. Žurnalas primena, kad krikščionių bendruomenės, kurios užsidaro, mato tik save, nebeturi drąsos išeiti laukan ir skleisti Jėzaus žodį, galiausiai užgęsta. Ir, priešingai, kai Evangelija susitinka su tautomis ir kultūromis, ji sugrįžta pas mus atsinaujinusi, kuria draugystės ryšius ir su tais, kurie išpažįsta kitus religinius įsitikinimus, nes visi esame to paties Tėvo vaikai. Tai, kas centre, geriau matoma iš pakraščių.
Misionieriai neretai patiria tokį dalyką, priminė popiežius Pranciškus: kad Šventoji Dvasia į jų misijų vietą atvyko anksčiau už juos. Neretai tie, kurie vyksta skelbti Gerąją naujieną, patys ją išgirsta.
„Kaip ir Jėzaus mokiniai, siųsti po du jos skelbti tarp vargšų ir mažųjų, vakar dienos ir šiandienos misionieriai patira naująjį džiaugsmą ir gyvenimą, kurį skleidžia Evangelija“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis padrąsino tęsti misijų žurnalo darbą: tokio žurnalo tikrai reikia, kad Evangelijos sėklos būtų barstomos ir tarp tų, kurie skelbia Evangeliją, ir tarp tų, kurie šį skelbimą girdi, ypač ten, kur netrūksta žaizdų. Pasaulis bus geresnis tada, kai kiekvienas išmoks ištiesti ranką broliui ir seseriai.
„Iš visos širdies laiminu jus, taip pat laiminu žurnalo „Misijos ir pasaulis“ skaitytojus bei rėmėjus. Prašau jūsų melstis už mane“, – audiencijos dalyviams sakė popiežius. (RK / Vatican News)
