Pranciškus: socialinė tvarka labai priklauso nuo šeimyninių ryšių
Galima pridurti, jog šį institutą įsteigė šv. Jonas Paulius II 1981 m. 2017 metais, popiežiaus Pranciškaus potvarkiu, atsižvelgus į antropologinius ir kultūrinius pokyčius, į būtinybę neapsiriboti praeities formoms bei į modeliams pritaikytą sielovadinę ir misijų praktiką, į poreikį megzti dialogą su kitomis disciplinomis, nuo feminizmo iki ekonomikos ar literatūros, derinti teoriją ir praktiką, instituto struktūra ir studijų programa buvo reformuotos. Tačiau, pažymėjo popiežius pirmadienio audiencijos dalyviams, instituto dėstytojams ir studentams, nereikėtų supriešinti pirmųjų institutų uždavinių ir dabartinių. Priešingai, institutas vadinamas „popiežiškuoju“, kitaip tariant, prisidedančiu prie popiežiaus misijos tarnauti visai Bažnyčiai kintančiomis sąlygomis.
Pasak Pranciškaus, teologija šiandien turi vystyti krikščionišką žvilgsnį, atitinkantį šeimų patirtis visos žmonijos kontekste – ne vien į santuokinį ryšį, bet ir į buvimą tėvais, buvimą vaikais, buvimą broliais.
Anot popiežiaus, tikėjimo kultūra turi be naivumo ir be baimės konfrontuoti su pokyčiais, kurie žymi dabartinį vyro ir moters, meilės ir vaisingumo, šeimos ir bendruomenės santykių suvokimą. Šiuo metu, kai neregėti sukrėtimai išmėgina visus šeimos ryšius, reikia atidžios dvasinės įžvalgos, kad pamatytume Dievo išminties ir gailestingumo ženklus.
„Esame ne nelaimių, bet vilties pranašai“, – sakė popiežius. Todėl, svarstydami krizės priežastis, neturime iš akių išleisti guodžiančių, kartais iš tiesų jaudinančių dalykų, kylančių iš šeimų ryšių, tikėjimo bendruomenių, pilietinės visuomenės žmonių sambūvio labui. Visi matėme, koks vertingas tampa šeimos ryšių tvirtumas, atsparumas, bendrumas, kai pasidarome pažeidžiami ir mus aplanko sunkumai.
Šeima lieka nepakeičiama pagrindinių žmogaus emocinių nuostatų „antropologinė gramatika“. Šeimoje išmokstama visų solidarumo ir meilės ryšių tvirtumo paslapčių. Kai šios gramatikos nepaisoma arba ji pažeidžiama, nukenčia visa žmogiškųjų ir socialinių santykių tvarka. Pavyzdžiui, ar ne šeimos ir meilės ryšiai motyvuoja gražiausias socialinės savanorystės formas? Ar noras apginti beginklį nėra susijęs su rūpesčiu mažesniais? Ir, nors būti broliais gali būti sunku, bet ar yra geresnis būdas suprasti, kad esame lygūs savo žmoniškumu, nei turėti brolių ir seserų? Štai naujas iššūkis – gilinimasis ne vien į poros, bet į visos visuomenės tikrovę, ieškant joje šeimyninės meilės spindulių.
„Santuokos ir šeimos kokybė lemia pavienio asmens meilės ir pačios žmonių bendruomenės ryšių kokybę“, – sakė popiežius Pranciškus. Todėl tiek valstybė, tiek Bažnyčia privalo įsiklausyti į šeimas bei remti jų pašaukimą kurti žmogiškesnį, solidaresnį, broliškesnį pasaulį.
„Turime saugoti šeimą, tačiau jos neįkalinti, leisti jai augti taip, kaip ji turi augti. Taip pat saugotis mėginimų aiškinti šeimą ideologiniu požiūriu. Šeima yra ne ideologija, o tikrovė. Šeima auga kaip gyvybinga tikrovė. Tačiau, kai šeimą ima aiškinti, uždažyti savo dažais ideologijos, viskas sugriaunama. Yra šeima, kurioje vyras ir moteris turi malonę vienas kitą mylėti, kurti. Norėdami suprasti šeimą, visada turime eiti prie konkrečių dalykų, o ne prie ideologijų. Ideologijos griauna, ideologijos atveria destrukcijos kelią. Saugokitės ideologijų!“, – sakė Pranciškus.
Kad skatintume šeimos pašaukimą ir misiją, negalime laukti, kol šeima taps tobula. Kol nepasieksime dangaus, visada bus trūkumų šeimoje ir santuokoje. Ir savo netobulumą atiduodame Viešpačiui, kuris per sakramento malonę teikia palaiminimą savo kūriniui, kuriam patikėtas gyvenimo perdavimas ir ne vien fizine prasme.
„Nemažai įtrūkimų turinčioje visuomenėje daug kas priklauso nuo naujai atrasto, Dievo įkvėpto šeimos nuotykio džiaugsmo“, – sakė popiežius, priminęs, kad ir Dievo Sūnus pirmus savo gyvenimo dešimtmečius gyveno šeimoje ir bendruomenėje, iki galo realizuodamas ir suprasdamas savo žmogiškumą, kol atėjo laikas Tėvo dalykams. (RK / Vatican News)
--
