Vatikano II Susirinkimo atidarymo 60-osios metinės. Mišios Šv. Petro bazilikoje
Homilijoje popiežius komentavo Mišių Evangelijoje skambėjusį Jėzaus dialogą su apaštalu Petru, užrašytą Evangelijos pagal Joną paskutiniajame skyriuje. Pokalbis prasideda klausimu: „Ar myli mane?“ ir baigiasi žodžiais: „Ganyk mano avis“. Minėdami Vatikano II Susirinkimo atidarymo šešiasdešimtąsias metines kartojame šiuos žodžius, kaip skirtus mums, dabartinio meto Bažnyčiai, sakė Pranciškus.
„Ar myli mane?“ – Viešpats klausia Bažnyčią, savo sužadėtinę. Visas Vatikano II Susirinkimas buvo atsakymas į šį klausimą. Bažnyčia iš naujo atrado save kaip malonės slėpinį, kaip Dievo tautą, Kristaus Kūną, gyvą Šventosios Dvasios šventovę.
Labai dažnai mums kyla pagunda viską pradėti nuo savęs, o ne nuo Dievo, iškelti savo planus aukščiau už Evangeliją. Tačiau būkime atsargūs, įspėjo popiežius, tiek progresyvizmas, kuris prisitaiko prie pasaulio, tiek tradicionalizmas, kuris su nostalgija žiūri į tai, kas praėjo, yra ne meilės, bet neištikimybės įrodymai. Turime iš naujo atrasti Susirinkimą, kad grąžintume pirmenybę Dievui, kad būtume Bažnyčia, netekusia proto iš meilės savo Viešpačiui ir visiems jo mylimiems žmonėms; Bažnyčia, kuriai svarbiausia Jėzus, o ne materialiniai ištekliai; Bažnyčia, kuri yra laisva ir neša kitiems laisvę. Tokią kryptį Bažnyčiai rodo Susirinkimas – reikalauja, kad ji grįžtų prie pirmosios meilės šaltinio, kad savo neturte iš naujo atrastų Dievo šventumą.
Apmąstydami Bažnyčios, kaip motinos ir sužadėtinės, slėpinį, kartojame žodžius, kuriuos prieš šešiasdešimt metų ištarė šv. Jonas XXIII, atidarydamas Vatikano II Susirinkimą: Gaudet Mater Ecclesia („Džiaugiasi Motina Bažnyčia“). Bažnyčioje turi viešpatauti džiaugsmas, sakė Pranciškus. Jei Bažnyčia nesidžiaugia, jį išsižada pati savęs, išduoda ją sukūrusią meilę. Jei Bažnyčia myli Jėzų, ji neturi laiko nesusipratimams, ginčams ir nesantaikai.
„Ganyk mano avis“. Jėzus čia kalba apie meilę, kurios jis tikisi iš Petro. Atsiminkime, sakė Pranciškus, kad Petras buvo žvejys. Jo amatas buvo gaudyti žuvis. Dabar Jėzus jam suteikia naują profesiją – liepia būti ganytoju, piemeniu, kuriuo jis niekada nebuvo. Čia ir yra lūžio taškas: žvejys traukia žuvis sau, o piemuo rūpinasi kitais, gano. Piemuo, ganytojas, gyvena kartu su kaimene. Jis stovi ne aukščiau, kaip žvejys, bet kaimenės viduryje. Pasak Pranciškaus, tai ir yra dar vienas svarbus dalykas, kurio mus moko Susirinkimas: būti pasaulyje kartu su kitais ir niekada nesijausti aukščiau už kitus.
Turime sugrįžti į Susirinkimą, kad išeitume iš savęs ir įveiktume savęs garbinimo pagundą. Viešpats kartoja savo Bažnyčiai: ganyk, o ganydama įveik nostalgiją praeičiai, apgailestavimą dėl prarasto vaidmens, prisirišimą prie valdžios; būk, kaip sakė šv. Jonas XXIII, „visų, ypač vargstančiųjų, Bažnyčia“.
„Myli? Ganyk mano avis“, – paliepia Viešpats. Ganyk visus, o ne tik kai kuriuos. Gerasis Ganytojas nori, kad jo kaimenė būtų vieninga. Tačiau neužmirškime, kad velnias visą laiką tarp mūsų sėja nesantaikos rauges. Nepasiduokime jam, sakė Pranciškus. Kiek kartų ir po Susirinkimo krikščionys nuklydo nuo vienybės kelio, nesuvokdami, kad drasko savo Motinos širdį! Kaip dažnai jie rūpinosi savo mažomis grupėmis, užmiršę pašaukimą būti visų tarnais; kiek kartų jie skaldėsi į pažangiuosius ir konservatyviuosius, užmiršę, kad visi yra broliai ir seserys; kiek kartų jie skelbėsi tiesos saugotojais ar naujovių išradėjais, užuot pripažinę save nuolankiais ir dėkingais Šventosios Motinos Bažnyčios vaikais. Viešpats nenori, kad mes būtume tokie: esame jo avys, jo kaimenė. Būsime tokie, jei būsime vieningi. Popiežius baigė homiliją prašymu, kad mumyse stiprėtų vienybės troškimas, kad siektume visiškos visų tikinčiųjų į Kristų bendrystės. (jm / Vatican News)
