Ekumeninė malda Arabijos Dievo Motinos katedroje
Avalio bažnyčia, dedikuota Arabijos Dievo Motinai, – tai Šiaurės Arabijos apaštališkojo vikariato katedra. Ji buvo konsekruota tik prieš metus – 2021 m. gruodžio 9 d. Sklypą katedros statybai 2013 m. katalikų bendruomenei padovanojo Bahreino karalius.
Susitikime dalyvavo Bahreine gyvenantys įvairių mažų krikščioniškų bendruomenių nariai, taip pat vyskupai ir krikščionių lyderiai, dalyvavę Bahreino dialogo forume, tarp jų ir Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus.
„Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2,9-11), – Apaštalų darbų pasakojimo apie pirmąsias Sekmines ištrauka popiežius Pranciškus kreipėsi į susitikimo dalyvius. „Atrodo, kad šie žodžiai parašyti mums šiandien, – sakė Pranciškus – nes ir mes esame pakrikštyti viena Dvasia ir sudarome vieną kūną (plg. 1 Kor 12, 13). Nors mes savo žaizdomis sužeidėme šventąjį Viešpaties kūną, tačiau Šventoji Dvasia, kuri vienija visus, yra didesnė už mūsų susiskaldymus.“
Popiežius atkreipė dėmesį, kad, kaip sakoma Apaštalų darbuose, per Sekmines „visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1). Krikščionys yra pašaukti susivienyti, kad įvyktų stebuklai, sakė Pranciškus. Tačiau kaip stiprinti vienybę, jei istorija, papročiai, įsipareigojimai ir atstumai, regis, traukia mus kitur? Pasak Pranciškaus, visų pirma turime atsiminti, kad svarbiausia vienybės erdvė ir kartu pagrindinė priemonė jos siekti yra malda, Dievo šlovinimas, kurį Dvasia sužadina kiekviename žmoguje. „Šlovinimas mus veda prie Dvasios šaltinių, sugrąžina mus prie ištakų, prie vienybės.“
Tačiau negalima pamiršti, kad vienybė, kurios link einame, gerbia skirtingumus. Pasakojime apie Sekmines nurodoma, kad visi girdėjo apaštalus kalbant „savo kalba“ (Apd 2, 6): Kitaip tariant, vienybė nereiškia vienodumo, bet leidžia mums priimti vieni kitų skirtingumą.
Per Sekmines mokiniai atsiveria, išeina iš aukštutinio kambario, pradeda keliauti į visą pasaulį ir skelbti bei liudyti Kristų, tęsė Pranciškus. „Vienybė ir liudijimas yra neatsiejami dalykai: negalime tikrai liudyti meilės Dievo, jei nesame susivieniję tarpusavyje; negalime būti vieningi, jei neliudysime, neišplėsime savo interesų ir bendruomenių ribų.“
„Dvasia mus vienija ir siunčia; telkia į bendrystę ir siunčia į misiją. Patikėkime jai maldoje savo bendrą kelionę ir šaukimės jos išsiliejimo, naujųjų Sekminių, kurios suteiks naują žvilgsnį ir paspartins mūsų žingsnius vienybės ir taikos kelyje“, – baigė savo kabą Pranciškus.
Ekumeninio maldos susitikimo dalyviai, kiekvienas savo kalba, sukalbėjo „Tėve mūsų“ ir pabaigoje buvo perskaityta šv. Pranciškaus Asyžiečio malda: „Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas...“ (jm / Vatican News)
