Popiežiaus laiškas ukrainiečiams: pasaulis mato drąsią kankinę tautą
Brangūs broliai ir seserys ukrainiečiai!
Jūsų žemėje jau devynis mėnesius siautėja absurdiška karo beprotybė. Jūsų padangėje be perstojo aidi grėsmingas sprogimų griausmas ir girdisi sirenų garsai. Jūsų miestus daužo bombos, o raketų lietus neša mirtį, griuvėsius ir skausmą, badą, troškulį ir šaltį. Tiek daug žmonių turėjo bėgti, palikdami namus ir artimuosius. Teka ne tik vanduo jūsų didžiosiose upėse, bet kasdien bėga ir kraujo bei ašarų upės.
Norėčiau savo ašaras lieti kartu su jūsų ašaromis ir pasakyti, kad nėra dienos, kad nebūčiau šalia jūsų ir nenešiočiau jūsų savo širdyje ir maldoje. Jūsų skausmas yra mano skausmas. Šiandien Jėzaus kryžiuje matau jus, kurie kenčiate nuo šios agresijos sukelto siaubo. Kryžiaus kančią, kurią kentėjo Viešpats, vėl matome kankinimų žymėse ant nužudytųjų kūnų, miestuose aptiktose masinėse kapavietėse, šiuose ir daugybėje kitų kruvinų vaizdų, kurie įsiskverbė į mūsų sielas ir verčia mus šaukti: kodėl? Kaipgi žmogus gali taip elgtis su kitais žmonėmis?
Galvoju apie daugybę tragiškų istorijų, apie kurias sužinojau. Pirmiausia apie mažutėlius. Kiek daug vaikų žuvo, buvo sužeista, tapo našlaičiais ar buvo atplėšti nuo motinų! Verkiu kartu su jumis dėl kiekvieno mažylio, kuris dėl šio karo neteko gyvybės, kaip Kira Odesoje, kaip Liza Vinicoje ir šimtai kitų vaikų. Kiekvieno vaiko žūtis – tai visos žmonijos pralaimėjimas. Dabar jie yra Dievo glėbyje, mato jūsų kančią ir meldžiasi, kad ji baigtųsi. Bet kaip galime nejausti sielvarto dėl jų ir dėl tų, kurie buvo deportuoti, mažų ir didelių? Neįmanoma pamatuoti Ukrainos motinų skausmo.
Galvoju ir apie jus, jaunuoliai, kurie, drąsiai gindami tėvynę, turėjote imtis ginklų užuot įgyvendinę savo svajones; galvoju apie jus, žmonos, kurios praradote savo vyrus ir toliau tyliai, oriai ir ryžtingai aukojatės dėl savo vaikų; apie jus, suaugusieji, kurie visaip stengiatės apsaugoti savo artimuosius; apie jus, pagyvenusieji, kurie vietoje ramaus saulėlydžio atsidūrėte tamsioje karo naktyje; apie jus, moterys, kurios patyrėte smurtą ir nešiojate didelę naštą savo širdyse; apie jus visus, kurių sielos ir kūnai sužeisti. Mąstau apie jus ir esu šalia su meile, žaviuosi, kaip jūs įveikiate tokius sunkius išmėginimus.
Galvoju apie jus, savanoriai, kurie kasdien aukojatės dėl žmonių; apie jus, šventosios Dievo tautos ganytojai, kurie, dažnai rizikuodami savo saugumu, likote arti žmonių, nešdami Dievo paguodą ir solidarumą savo broliams ir seserims, kūrybingai paversdami bendruomenių susibūrimo vietas ir vienuolynus prieglaudomis, kur svetingai priimate, teikiate pagalbą ir pamaitinate tuos, kurie atsidūrė sunkioje padėtyje. Galvoju taip pat apie pabėgėlius ir šalies viduje perkeltuosius asmenis, atsidūrusius toli nuo savo namų, dažnais atvejais sugriautų; galvoju apie valdžios institucijas ir už jas meldžiuosi. Joms tenka atsakomybė vykdyti savo pareigas tragiškais laikais ir priimti toliaregius sprendimus dėl taikos ir ekonomikos plėtros, kai sunaikinta šitiek daug gyvybiškai svarbios infrastruktūros tiek miestuose, tiek kaimuose.
Brangūs broliai ir seserys, šioje blogio ir liūdesio jūroje, praėjus devyniasdešimčiai metų po siaubingo Holodomoro genocido, žaviuosi jūsų nuostabiu užsidegimu. Nepaisant didžiulės tragedijos, ukrainiečių tauta niekada neprarado drąsos ir nepasidavė liūdesiui. Pasaulis mato drąsią ir stiprią tautą, kenčiančią ir besimeldžiančią, verkiančią ir kovojančią, besipriešinančią ir tikinčią – kilnią kankinę tautą. Aš ir toliau būsiu su jumis širdimi ir malda, humanitariniu rūpinimusi, kad jaustumėtės lydimi, kad niekas nesusitaikytų su karu, kad neliktumėte vieni šiandien ir ypač rytoj, kai gali kilti pagunda pamiršti jūsų kančias.
Šiais mėnesiais, kai dėl klimato atšiaurumo jūsų gyvenimas tampa dar tragiškesnis, norėčiau, kad Bažnyčios meilė, maldos stiprybė ir palankumas, kurį jums jaučia tiek daug brolių ir seserų visose platumose, paglostytų jūsų veidus. Po kelių savaičių švęsime Kalėdas ir kančios skausmas bus jaučiamas dar stipriau. Tačiau norėčiau kartu su jumis grįžti į Betliejų, į tuos išmėginimus, su kuriais Šventajai Šeimai teko susidurti tą šaltą ir tamsią naktį. Tačiau atėjo šviesa: ne iš žmonių, bet iš Dievo, ne iš žemės, bet iš dangaus.
Tegul Dievo Motina ir mūsų Motina saugo jus. Jos Nekalčiausiajai Širdžiai kartu su viso pasaulio vyskupais paaukojau Bažnyčią ir žmoniją, ypač jūsų šalį ir Rusiją. Jos Motiniškai Širdžiai pavedu jūsų kančias ir ašaras. Jos, kuri, kaip rašė vienas didis jūsų krašto sūnus, „atnešė Dievą į mūsų pasaulį“, nepaliaukime prašyti trokštamos taikos dovanos, būdami tikri, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Tegul jis išpildo jūsų širdžių lūkesčius, užgydo jūsų žaizdas ir suteikia jums savo paguodą. Esu su jumis, meldžiuosi už jus ir prašau jūsų melstis už mane.
Tegul Viešpats jus laimina ir Dievo Motina tegul jus saugo.
Pranciškus
