Popiežius Bahreine: pasaulio dykumose dalykimės brolybės vandeniu
Bahreino karalystę sudaro trisdešimties gana tankiai susispietusių įvairaus dydžio salų archipelagas. Apgyventos yra pagrindinė (Bahreinas) ir keliolika kitų salų, sujungtų tiltais. Avalio oro uostas, į kurį atskrido popiežiaus lėktuvas, yra pačiame Bahreino salos viduryje. Netoli oro uosto yra ir karališkieji rūmai, kuriuose vyko pirmosios popiežiaus vizito dienos susitikimai.
Po privataus pokalbio su karaliumi ir iškilmingo pasisveikinimo karaliaus rūmų kieme popiežius pasakė pirmąją šios savo kelionės kalbą, kurios klausėsi karalius ir vyriausybės nariai, Bahreino visuomenės atstovai ir šalyje akredituoti užsienio šalių diplomatai.
Popiežius Pranciškus visų pirma paminėjo Bahreino simbolį – akacijos medį, kuris, turėdamas plačiai išsišakojusiais ir giliais suleistas šaknis, sugeba žaliuoti ir žydėti dykumoje. Dėl to jis vadinamas Gyvybės medžiu (Shajarat-al-Hayat). Pasak popiežiaus, Bahreino istorija – tai akivaizdus įrodymas, kokios svarbios yra šaknys. Bahreinas – tai šalis, į kurią jau prieš tūkstantmečius plūdo žmonės, traukiami jos grožio, gausių gėlo vandens šaltinių, suteikusių jai rojaus vardą. Geografinė padėtis, žmonių gabumai ir prekybiniai įgūdžiai, taip pat tam tikri istoriniai įvykiai suteikė Bahreinui galimybę tapti tautų tarpusavio praturtėjimo vieta. Ir šiandien Bahreino didžiausias turtas yra jo etninė ir kultūrinė įvairovė, taikus sugyvenimas ir tradicinis žmonių svetingumas, sakė Pranciškus. Daugybė darniai sugyvenančių tautinių, etninių ir religinių grupių liudija, kad taikus sambūvis yra įmanomas. Įvairovė, kuri ne suvienodina, bet integruoja, turėtų būti kiekvienos tikrai išsivysčiusios šalies turtas.
Nors globalizaciją mes laikome savaime suprantamu visuotiniu reiškiniu, tuo pat metu su nerimu stebime, kaip sparčiai tarp žmonių didėja abejingumas ir įtarumas, plečiasi susipriešinimai, kuriuos manėme esant seniai įveiktus, auga populizmas, ekstremizmas ir imperializmas, keliantys pavojų visų saugumui. Nepaisant pažangos ir daugybės socialinių bei mokslo pasiekimų, atstumas tarp įvairių pasaulio dalių didėja, o vietoj laukto tautų suartėjimo matome vis dažnėjantį ir didėjantį priešiškumą.
Todėl, sakė popiežius, savo žvilgsnius ir mintis turime kreipti į gyvybės medį. „Sausringose žmonių gyvenimo dykumose dalykimės brolybės vandeniu, neleiskime, kad išgaruotų civilizacijų, religijų ir kultūrų susitikimo galimybė, neleiskime, kad išdžiūtų žmonijos šaknys! Dirbkime kartu, siekime bendrumo, vilties!“
Popiežius paminėjo ir savo dalyvavimą Bahreine vykstančiame Rytų ir Vakarų dialogo forume dėl taikaus žmonių sambūvio, dėkojo jame dalyvaujantiems įvairių religijų atstovams, sakė, kad dalyvavimas šiame renginyje dar labiau pagilins pastaraisiais metais sustiprėjusią draugystę su islamo religiniais lyderiais.
Savo kalboje, sakytoje Bahreine – šalyje, kuri suteikia galimybę įsidarbinti tūkstančiams užsieniečių – popiežius paiminėjo pasaulinę darbo krizę. „Trūksta darbo, svarbaus kaip duona, – sakė Pranciškus. – Dažnai jis tampa užnuodyta duona, nes pavergia žmogų. Todėl reikia siekti, kad visiems būtų užtikrintos saugios ir žmoniškos darbo sąlygos, kurios skatintų kultūrinį ir dvasinį žmonių augimą bei stiprintų visuomenės darną.“ Popiežius pridūrė, kad Bahreinas gali pasigirti rimtais pasiekimais šioje srityje.
Gyvybės medis, vienišas dykumos kraštovaizdyje, popiežiui primena ir kitus du dalykus, kurie yra svarbūs visiems, bet pirmiausia saisto tuos, kurie vykdydami politinę valdžią turi pareigą tarnauti bendrajam gėriui. Pirmas – tai aplinkosaugos klausimas: kiek daug medžių iškirsta, kiek ekosistemų suniokota, kiek jūrų užteršta dėl nepasotinamo žmogaus godumo, kuris vėliau atsigręžia prieš jį patį! Dėl to būtini konkretūs ir toliaregiški sprendimai, kol dar ne per vėlu. Antras – tai siaubinga ir beprasmiška karo tikrovė, kuri visur sėja destrukciją ir naikina viltį. „Atmeskime ginklų logiką ir pakeiskime kryptį, didžiules karines išlaidas paversdami investicijomis į kovą su badu, sveikatos priežiūrą ir švietimą“, – prašė Pranciškus. Jis taip pat paminėjo netoliese esantį Jemeną, kurį jau daug metų kankina pasaulio užmirštas karas. „Meldžiuosi už civilius gyventojus, vaikus, senelius, ligonius ir prašau: sustabdykime ginklus, visur ir rimtai siekime taikos!“
Savo pirmąją kalbą Bahreine popiežius baigė žodžiais: „Atvykau čia kaip tikintysis, kaip krikščionis, kaip taikos žmogus ir piligrimas, nes šiandien, kaip niekada anksčiau, esame kviečiami visur rimtai įsipareigoti siekti taikos.“ (jm / Vatican News)
