Popiežius: kada gi mylėti savo artimą pagal Evangeliją?

„Žiaurus karas juos pavertė našlaičiais“, – sakė popiežius pasakodamas apie „liuteronų dvasininką, įkvėptą tikrųjų Karalystės vertybių“, Ukrainoje gelbėjantį ir globojantį vienišus, dėl karo tragedijos be tėvų likusius ir apleistus vaikus.

„Gyvename susitikimo su Viešpačiu viltimi. Susitikimas su Dievu yra mirusiųjų, ypač per pastaruosius metus mirusių kardinolų ir vyskupų, užtarimo maldos tikslas: už juos aukojama ši Eucharistinė auka“, – pažymėjo mišių homilijoje Romos vyskupas. Pasak jo, „visi mes gyvename su viltimi, laukdami, kad vieną dieną Jėzus mums ištartų: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji“ (žr. Mt. 25, 34). Tokie jo žodžiai sušildys mūsų širdis, nes jis įgyvendins mūsų pačius didžiausius lūkesčius: Viešpats „visiems laikams sunaikins mirtį“, jis „nušluostys ašaras nuo visų veidų“, – sako pranašas Izaijas (žr. Iz. 25, 8)“.

Popiežius sakė, kad Vėlinės suteikia progą pasvarstyti, ar mūsų norai iš tiesų turi ką bendra su Kristumi, nes, anot jo, „rizikuojame nuolat siekti dalykų, kurie yra praeinantys, supainioti troškimus su poreikiais, pasaulio lūkesčius priešpriešinti Dievo laukimui. Tačiau būtų pati didžiausia gyvenimo klaida užsimerkti prieš svarbius dalykus, kad eitume pavėjui“. Popiežius kvietė „žvelgti aukštyn, nes mūsų ėjimas yra ten, o šio pasaulio dalykai ten nepateks: viskas akimoju išnyks.“

„Klauskime savęs, ar gyvename tuo, kas sakoma Tikėjimo išpažinime – „laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo“?“ Mato Evangelijos 25 skyrius visuomet nustebina, nes kaskart vis iš naujo primena žmonijos nusistebėjimą, šio pasakojimo veikėjų Viešpačiui pakartotinai, net keturis kartus, ištartu „Kada gi?“

„Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? [...] Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?“ (žr. 25, 37–39, 44).

Dieviškajame teisme, tęsė Pranciškus, tiek išteisinantis, tiek apkaltinantis aktas yra grindžiami gailestingumu vargstantiems ir atmestiesiems: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte, – toks yra Jėzaus nuosprendis. Aukščiausiasis yra mažiausiuose, tasai, kuris yra aukštybėse, gyvena tarp pasauliui nereikšmingiausių, – pažymėjo popiežius. – Mes žinome, ką reikia daryti, kad pasirengtume: turime mylėti be atlygio, nesugrąžintinai, nelaukiant nieko mainais, tačiau turime saugotis, kad nepasaldintume Evangelijos. Nes dažnai iš patogumo linkstame sušvelninti Jėzaus žinią, atskiesti jo žodžius. Prisipažinkime, visai neblogai išmokome leistis į kompromisus su Evangelija!

Gerai yra pavalgydinti alkstančiuosius, tačiau alkio problema – sudėtinga, vien savo jėgomis jos neįmanoma išspręsti; gerai yra padėti vargšams, tačiau neteisingumo klausimai yra sprendžiami tik tam tikru būdu, geriau palaukti, nes gal buvo galima padaryti geriau; gerai yra rūpintis ligoniais ir kaliniais, tačiau žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose mirga kitos, svarbesnės, problemos ir kodėl aš turėčiau tuo rūpintis? Gerai yra priimti migrantus, bet tai bendras ir sudėtingas klausimas, juo tesirūpina politikai...

Visą laiką einame į kompromisus. Sakome „Taip“, bet paskui „Ne“, viskam „Taip“, bet galop viskam „Ne“. Šitaip savo gyvenime darome kompromisą su Evangelija!“, – sakė popiežius.

Anot jo, taip iš paprastų Mokytojo mokinių tampame sudėtingumo meistrais, kurie daug aiškinasi ir mažai daro, ieško atsakymų priešais kompiuterį labiau, negu priešais kryžių, pasineria į internetą vietoj to, kad pasinertų į savo seserų ir brolių akis; krikščionys, kurie aiškina, komentuoja ir pristato teorijas, bet nepažįsta vardu nei vieno vargšo, mėnesiais neaplanko ligonio, niekada nepavalgydino ar neaprengė ko nors, niekada nesusidraugavo su stokojančiu, užmiršdami, kad „krikščionio programa yra matanti širdis“, – pažymėjo popiežius, primindamas savo pirmtako Benedikto XVI enciklikos žodžius (Deus caritas est, 31).

„„Kada gi?“ – klausia ir teisieji, ir neteisieji. Yra tik vienas atsakymas: dabar. Dabar, po šių Mišių, dabar, šiandien. Negalime sakyti, kad to nežinome. Evangelija mums paaiškina, kaip išgyventi laukimą: į susitikimą su Dievu einame mylėdami, nes jis yra meilė. Dievas laukia, kad pagal Evangeliją paglostytume ne žodžiais, o darbais.“ (SAK / Vatican News)