Negalios ir trapumo magisteriumas
Šiame laiške jis aptaria negalios ir trapumo magisteriumą, arba mokymą, kurį gauname iš mūsų brolių ir seserų su negalia, kuris, jei į jį įsiklausytume, mūsų visuomenes padarytų broliškesnėmis ir žmoniškesnėmis, nes suprastume, jog laimės duona nėra valgoma po vieną.
Žmonės su negalia kaip niekas kitas žino, kokia yra žmogiškų santykių, švelnumo ir dėmesio vertė, ką reiškia pasitikėti ir patikėti save Viešpaties ir žmonių gailestingumui. Jie turi išmintį, kuri išplaukia iš savo ribų pažinimo ir leidžia pripažinti Visagalio meilės žingsnio – pasilenkti prie mūsų silpnumo – didumą, išlaisvinantį iš skundimosi, pripildančio širdį dėkingumo ir šlovinimo.
„Džiaugsmas, kuris spindi veide tų, kurie sutinka Jėzų ir patiki jam savo egzistenciją, nėra iliuzija ar naivumo vaisius – tai jo prisikėlimo galios įsiveržimas į trapumo paženklintą gyvenimą“, – rašo popiežius.
„Šiandien norime prisiminti visų neįgalių moterų ir vyrų, gyvenančių karo sąlygomis, taip pat tų, kurie dėl karų tapo neįgalūs, kančias. Kiek tokių žmonių Ukrainoje ir kitose karo veiksmų vietose lieka įkalinti ten, kur vyksta mūšiai, ir net neturi galimybės pabėgti? Jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir visokeriopai palengvinta galimybė gauti humanitarinę pagalbą“, – priduria Pranciškus.
Pasak jo, žmonių su negalia teikiamas mokymas praturtina visą Bažnyčią, keičia ją, skatina būti svetingesne bei suprasti, kad be trapumo ir be kliūčių, kurias reikia įveikti, nebūtų ir žmonijos. Todėl žmonių su negalia įsitraukimas į Bažnyčios sinodinį kelią yra vertingas ir primena, jog Bažnyčia turi paisyti to, ko moko pati, – savo struktūras padaryti pasiekiamomis žmonėms su negalia, lydėti ir būti šalia žmonių su negalia, kovoti su atskirties ir išmetimo kultūra, su įvairiomis diskriminacijos formomis, kurių šaknis yra ta pati: nuostata, kad žmonių su negalia gyvenimas yra mažiau vertingas.
Pasak popiežiaus, Sinodo kvietimas eiti kartu ir klausytis vienas kito padeda mums suprasti, kad Bažnyčioje – taip pat ir negalios atžvilgiu – negali būti „mes” ir „jie“. Gali būti tik vienas „mes“, su savo dovanomis ir ribomis, su Jėzumi Kristumi centre. Suvokimas, kad visi dalijamės tuo pačiu pažeidžiamu žmogiškumu, kurį prisiėmė ir pašventino Kristus, panaikina bet kokį skirstymą ir atveria duris kiekvieno pakrikštytojo dalyvavimui Bažnyčios gyvenime.
Dažnai, pridūrė popiežius, įsisąmoniname, kad nėra „mes“ ir „jie“, kai mus pačius ar mūsų artimuosius dėl ligos ar natūralaus senėjimo paliečia negalia, laikina ar nuolatinė. Tokioje situacijoje pradedame žvelgti į tikrovę naujomis akimis ir suvokiame, kad reikia griauti tas kliūtis, kurios anksčiau atrodė nereikšmingos. Tačiau visa tai nepaneigia tikrumo, kad bet kokia negalia – laikina, įgyta ar nuolatinė – niekaip nekeičia mūsų, kaip vieno Tėvo vaikų, prigimties ir mūsų orumo. Viešpats mus visus myli ta pačia švelnia, tėviška ir besąlygiška meile. (RK / Vatican News)
