Popiežiaus Pranciškaus kalėdinė žinia „Urbi et orbi“

Brangieji broliai ir seserys Romoje ir visame pasaulyje, džiugių Kalėdų!

Viešpats Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, tepripildo jus visus Dievo meilės, kuri yra pasitikėjimo ir vilties šaltinis; teatneša taikos dovaną, kurią angelai paskelbė Betliejaus piemenims: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2, 14).

Šią šventės dieną kreipiame žvilgsnius į Betliejų. Viešpats atėjo į pasaulį oloje ir buvo paguldytas į gyvulių ėdžias, nes jo tėvai nerado tinkamo būsto, nors Marijai jau buvo atėjęs laikas gimdyti. Jis ateina pas mus nakties tyloje ir tamsoje, nes Dievo žodžiui nereikia dirbtinės šviesos ar žmonių balsų šurmulio. Jis pats yra Žodis, suteikiantis egzistencijai prasmę. Jis yra šviesa, nušviečianti kelią. „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“ (Jn 1, 9), – sakoma Evangelijoje.

Jėzus gimė tarp mūsų, jis yra Dievas su mumis. Jis atėjo palydėti mus kasdieniame gyvenime, dalytis su mumis viskuo – džiaugsmais ir vargais, viltimi ir nerimu. Jis atėjo kaip bejėgis vaikas. Jis gimė šaltyje, vargšas tarp vargšų. Jam visko reikia, jis beldžiasi į mūsų širdies duris, norėdamas rasti šilumą ir prieglobstį.

Kaip Betliejaus piemenys, leiskimės apgaubiami šviesos ir eikime pamatyti Dievo mums duoto ženklo. Įveikime dvasinį apsnūdimą ir klaidingą šventės sampratą, dėl kurios užmirštame, ką švenčiame. Pasitraukime iš triukšmo, kuris padaro širdis nejautrias ir sutelkia mūsų dėmesį į dekoracijas ir dovanas, atitraukia mus nuo Įvykio – Dievo Sūnaus gimimo dėl mūsų – kontempliavimo.

Broliai ir seserys, atsigręžkime į Betliejų, įsiklausykime į Taikos Kunigaikščio verksmą. Jis, Jėzus, yra mūsų taika, taika, kurios pasaulis negali duoti ir kurią Dievas Tėvas suteikė žmonijai atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų. Šv. Leonas Didysis sako ir jo žodžiai lotynų kalba labai tiksliai išreiškia šios dienos žinią: Natalis Domini, Natalis est pacis („Viešpaties gimimas yra taikos gimimas“).

Jėzus Kristus taip pat yra taikos kelias. Savo įsikūnijimu, kančia, mirtimi ir prisikėlimu jis atvėrė kelią iš uždaro pasaulio, slegiamo priešiškumo ir karo tamsos, į atvirą pasaulį, laisvą broliškai ir taikiai gyventi. Eikime šiuo keliu! Tačiau, kad galėtume tai padaryti, kad galėtume eiti paskui Jėzų, turime nusimesti naštas, kurios mus slegia ir stabdo.

Kas gi yra tos naštos? Kas yra tas balastas? Tai tos pačios neigiamos aistros, kurios sutrukdė karaliui Erodui ir jo dvarui atpažinti ir priimti Jėzaus gimimą: prisirišimas prie valdžios ir pinigų, puikybė, veidmainystė, melas. Šios naštos neleidžia mums keliauti į Betliejų, atima iš mūsų Kalėdų malonę ir užkerta kelią į taiką. Su liūdesiu turime pastebėti, kad, nors mums yra duotas Taikos Kunigaikštis, lediniai karo vėjai ir toliau pučia virš žmonijos.

Jei norime, kad tai būtų tikros Kalėdos – Jėzaus ir taikos gimimas – kreipkime akis į Betliejų ir atidžiai žiūrėkime į Kūdikio, gimusio dėl mūsų, veidą! Tame mažame nekaltame veidelyje atpažinkime veidus vaikų, kurie trokšta taikos visose pasaulio šalyse.

Žiūrėkime į veidus mūsų brolių ir seserų ukrainiečių, kurie per šias Kalėdas gyvena tamsoje, šaltyje ar toli nuo savo namų dėl jau dešimt mėnesių trunkančio karo atnešto griovimo. Viešpats tepadaro mus pasirengusius konkrečiais solidarumo darbais padėti kenčiantiems ir teapšviečia protus tų, kurie turi galią nutildyti ginklus ir nedelsiant nutraukti šį beprasmį karą. Deja, žmonės mieliau klausosi kitų argumentų, kuriuos diktuoja pasaulio logika. Kas gi klausosi Kūdikio balso?

Mūsų laikais taikos labai trūksta ir kituose regionuose, kitose vietose, kur vyksta šis trečiasis pasaulinis karas. Atsiminkime Siriją, kurią vis dar kankina konfliktas, jau nuėjęs į antrą planą, bet dar nesibaigęs; atsiminkime Šventąją Žemę, kurioje pastaraisiais mėnesiais padaugėjo smurto ir susirėmimų, žuvo ir buvo sužeista žmonių. Melskime Viešpatį, kad toje žemėje, kurioje jis gimė, atsinaujintų dialogas ir būtų siekiama abipusio izraeliečių ir palestiniečių pasitikėjimo. Tegul Kūdikėlis Jėzus padeda krikščionių bendruomenėms, gyvenančioms visuose Artimuosiuose Rytuose, kad kiekvienoje regiono šalyje įsivyrautų broliškas sambūvis tarp skirtingų tikybų žmonių. Tepadeda jis ypač Libanui, kad remiamas tarptautinės bendruomenės ir remdamasis brolybe bei solidarumu, jis pagaliau vėl atsistotų ant kojų. Kristaus šviesa teapšviečia Sahelio regioną, kuriame taikų tautų ir tradicijų sambūvį griauna susirėmimai ir smurtas. Tepadeda jis siekti ilgalaikių paliaubų Jemene, susitaikymo Mianmare ir Irane, kad liautųsi kraujo praliejimas. Teįkvepia jo šviesa Amerikos žemyno politinės valdžios vadovus ir visus geros valios žmones sumažinti šalių gyvenimą užvaldžiusią politinę ir socialinę įtampą. Ypač galvoju apie labai ilgai kenčiančius Haičio žmones.

Šią dieną, kai džiaugiamės, susėdę prie stalo, neatitraukime akių nuo Betliejaus, kurio pavadinimas reiškia „duonos namai“, ir pagalvokime apie žmones, kenčiančius nuo bado, ypač vaikus, kai kitur iššvaistomi dideli maisto kiekiai, o lėšos išleidžiamos ginklams. Karas Ukrainoje dar labiau pablogino padėtį, todėl ištisoms gyventojų grupėms, ypač Afganistane ir Afrikos Kyšulio šalyse, gresia badas. Žinome, kad kiekvienas karas sukelia badą ir netgi patį maistą paverčia ginklu, nes sutrikdo aprūpinti tuos regionus, kurie kenčia dėl nuolatinės maisto stokos. Šią dieną, mokydamiesi iš Taikos Kunigaikščio, įsipareigokime visi, pirmiausia tie, kuriems tenka politinė atsakomybė, maistą naudoti tik kaip taikos priemonę. Džiaugdamiesi susitikimu su savo artimaisiais, atsiminkime šeimas, kurias gyvenimas labiausiai sužeidė, ir tas, kurios ekonominės krizės laikotarpiu kenčia dėl nedarbo ir stokoja pragyvenimui būtiniausių dalykų.

Brangieji broliai ir seserys, šiandien, kaip ir anuomet, Jėzus, tikroji šviesa, ateina į pasaulį, sergantį abejingumu. Pasaulis jo nepriima (plg. Jn 1, 11), atmeta, kaip atsitinka dažnam atvykėliui, arba ignoruoja, kaip dažnai elgiamasi su vargstančiaisiais. Šiandien nepamirškime daugybės migrantų ir pabėgėlių, kurie beldžiasi į mūsų duris ieškodami paguodos, šilumos ir maisto. Nepamirškime atstumtųjų, vienišųjų, našlaičių ir pagyvenusių žmonių, kuriems gresia būti išmestiems, kalinių, į kuriuos žiūrėdami matome tik jų kaltes, o ne žmones.

Betliejus mums rodo Dievo paprastumą, kuris apsireiškia ne išmintingiesiems ir mokytiesiems, bet mažutėliams, tiems, kurių širdys tyros ir atviros (plg. Mt 11, 25). Kaip piemenys, ir mes nedelsdami eikime ir stebėkimės neįsivaizduojamu įvykiu – Dievo tapimu žmogumi dėl mūsų išganymo. Tas, kuris yra viso gėrio šaltinis, tampa vargšu ir iš mūsų, varganų žmonių, prašo išmaldos. Tesujaudina mus Dievo meilė, sekime Jėzumi, kuris nusivilko savo šlovę, kad padarytų mus savo pilnatvės dalininkais.

Visiems džiugių Kalėdų!