Popiežius paskelbė apaštalinį laišką apie šv. Pranciškų Salezą

Šv. Pranciškus Salezas gimė 1567 rugpjūčio 21 dieną dabartinėje Prancūzijos Aukštutinėje Savojoje, o mirė 1622 metų gruodžio 28 dieną Lione, diplomatinės misijos, vienos iš daugelio, kurioje dalyvavo, gyvendamas neramiais ir sudėtingais laikais, metu. Nors buvo ligotas ir pavargęs, neatsisakė joje dalyvauti, nes toks buvo jo gyvenimo stilius: tarnauti kur tik gali.

„Dievas yra žmogaus širdies Dievas“, – Bažnyčios mokytoją cituoja įvadinėje apaštalinio laiško dalyje popiežius Pranciškus. Galima sakyti, kad šis apibrėžimas yra jo minties sintezė. Dievo patirtis nėra sąvokų konstrukcija, bet žmogaus širdies tikrovė, nuostabos ir dėkingumo kupinas Dievo pripažinimas. Širdyje ir per širdį vyksta tas subtilusis procesas, kurio metu žmogus pripažįsta Dievą ir tuo pat metu – save patį, savo kilmę ir išsipildymą kvietime mylėti. Tikėjimas nėra aklas judėjimas, bet širdies nusiteikimas patikėti save tiesai, ne šaltai ir kietai, bet švelniai ir žadinančiai konkretų geranoriškumą visų kūrinių atžvilgiu.

Iš savo patirties Pranciškus Salezas tvirtino, kad dvasinio gyvenimo šaknis yra troškimai, kurie, tačiau, gali būti jo nuosmukio priežastis. Todėl yra labai svarbu išbandyti savo troškimus nuolatinėse dvasinės įžvalgos pratybose. O aukščiausias vertinimo kriterijus yra meilė: jei palyginsime didelį darbą, bet su mažai meilės ir mažą darbą, bet su daug meilės, tai vertingesnis yra pastarasis. Neatsitiktinai Šv. Jonas Paulius II pavadino šv. Pranciškų Salezą „Dieviškosios meilės Mokytoju“: ne vien mokymu, bet ir gyvenimo liudijimu.

Apaštaliniame laiške apie šv. Pranciškų Salezą parodoma, kaip jo mokymas ir dvasinė branda siejosi su jo gyvenimo įvykiais ir su platesniu kontekstu. Amžių sandūroje gimęs Pranciškus Salezas sugėrė savojo laikotarpio humanizmo ir misticizmo sroves. Tuo pat metu susidūrė su religinių polemikų ir karų kontekstu. Jaunystės formacijos Paryžiuje metu išgyveno dvi dideles vidines krizes, kurios paliko žymę visam likusiam gyvenimui, tačiau iš kurių išėjo su stipresniu pasitikėjimu Dievu ir vidine ramybe. Ši patirtis vėliau jam labai padėjo įsiklausyti į kitų žmonių gyvenimus, ne absoliutinti savo jausmus, bet skaityti juos Dievo šviesoje.

Nors šv. Pranciškus Salezas nebuvo užsibrėžęs tikslo išvystyti teologinės sistemos, jo teologinis palikimas yra didelės vertės, darniai sujungia dvasinį gyvenimą su bažnytiniu, pažymima popiežiaus Pranciškaus apaštaliniame laiške.

Po tolimesnių teisės studijų Paduvos universitete Pranciškus Salezas, nepaisant tėvo prieštaravimo, 1593 metų gruodžio 18 dieną priėmė kunigystės šventimus ir buvo pasiųstas dirbti į Annecy vyskupijos teritoriją, kurioje buvo išpažįstamas kalvinizmas, bet kuri, po įvairių karų ir taikos susitarimų, atiteko Savojos kunigaikštystei. Šiame sudėtingame kontekste atsiskleidė Pranciškaus Salezo sugebėjimas kalbėtis, tarpininkauti, drąsa imtis naujų sielovados būdų. 1602 metais buvo pasiųstas į Paryžių vienai diplomatinei misijai. Nepaisant to, kad ji truko daug mėnesių, ji pasibaigė be didesnių rezultatų. Tačiau pati viešnagė karalystės sostinėje tapo vienu iš lemiamų etapų Pranciškaus Salezo gyvenime: Paryžius buvo visai kitoks, nei tas, kurį jis pažino jaunystės formacijos metais. Miestas išgyveno nepaprastą kultūrinio ir dvasinio atgimimo pavasarį, į kurį paniro ir Pranciškus Salezas. Nors jo misija buvo bevaisė, tačiau Apvaizdos dėka ilgi mėnesiai tuometiniame Paryžiuje subrandino vidinį pokytį, naują žvilgsnį į naujus klausimus, vieną epochą keičiančios kitos epochos interpretaciją, žmogiškus ir dvasinius ryšius, be kurių būtų neįmanoma gerai suprasti vėlesnių Pranciškaus Salezo raštų ir veiklos. Tuo metu įgudęs polemistas pradėjo virsti nepaprastu dvasiniu vadovu. Jis išsiskyrė optimistiniu ir pasitikinčiu požiūriu į žmogaus dvasios orumą, pamaldumą ir sugebėjimus, nepaisant silpnybių.

Epochų kaitoje, pažymi popiežius Pranciškus, šv. Pranciškus Salezas subrandino keletą nuostatų, kurios labai vertingos ir šiandien. Viena yra ta, kad žmogaus santykis su Dievu daro jį laimingu. Jo raštų galutinis motyvas yra parodyti Dievo meilės žavesį ir trauką. Nesame, jo žodžiais, link Dievo traukiami geležinėmis grandinėmis, it jaučiai, bet laisvai žmogaus širdžiai derančių šventų įkvėpimų ir pasiūlymų.

„Malonė pasižymi jėga – ne priversti, bet patraukti širdį. Ji pasižymi šventa prievarta, kuri nepažeidžia mūsų laisvės, bet suteikia jai meilę. Ji veikia stipriai, bet taip švelniai, kad mūsų valia nelieka užgniaužta šio galingo veikimo. Ji mus stumia, bet neuždusina mūsų laisvės: todėl mes, susidūrę su visa malonės galia, galime prisitaikyti arba pasipriešinti jos judesiams, kaip mums patinka“, – cituoja Šv. Pranciškų Salezą popiežius. Taigi, žmogus nėra pasyvus. Jis gali atsiliepti arba neatsiliepti į Dievo kvietimą. Bet jei atsiliepia, neabejoja Bažnyčios mokytojas, jis skries kaip paukštis, sparnais pagavęs palankų vėją. 

Kita šv. Pranciškaus Salezo nuostata – pamaldaus gyvenimo praktikos ugdymas, skiriant vieną tikrą pamaldumą nuo daugybės klaidingų, prietaringų ir absurdiškų pamaldumo formų, nors žmonių akyse jos gali atrodyti tikros. Pavyzdžiui, žmogus, kuris laikosi pasninko, bet nesiryžta atleisti – nėra iš tiesų pamaldus, kaip ir tas, kuris atleidžia, bet be teismo neketina grąžinti savo skolų. Pagal Šv. Pranciškų Salezą, tikrasis pamaldumas yra dieviškojo gyvenimo mumyse tęsinys. Jei Dievo ir artimo meilė yra ugnis, tai pamaldumas – liepsna. Toks pamaldumas nėra abstraktus, bet sudarytas iš daugybės kasdienių, beveik neregimų pasirinkimų. Tokio pamaldumo, pabrėžia Pranciškus Salezas, jis linki visiems, jauniems ir seniems, kilmingiems ir paprastiems. Vatikano II Susirinkimo žodžiais, tai visų, o ne kelių išrinktųjų, tikinčiųjų pašaukimas į šventumą.

Iš to išplaukia dar vienas svarbus šv. Pranciškaus Salezo principas – kad krikščioniškas gyvenimas būtų tikras, jis turi būti visapusiškas, apimti dvasinį gyvenimą ir konkrečius gyvenimo pasirinkimus. Kaip minėta, krikščioniškas gyvenimas Pranciškui Salezui nėra paprastas ir blankus paklusnumas, pasyvus nurodymų ar įsakymų vykdymas, bet Dievo patraukto ir todėl laimingo, net ir sunkiose aplinkybėse, žmogaus dvasios ir elgesio nuostatos. O jei, pavyzdžiui, žmogaus malda yra angeliška, bet elgesys gyvuliškas, tai ženklas, jog tas žmogus yra pakliuvęs į piktosios dvasios spąstus. Taip, nėra krikščioniško gyvenimo be ekstazės, pagavos, pakilimo virš savęs, bet ekstazė nėra autentiška be gyvenimo. Gyvenimas be ekstazės rizikuoja virsti pilku paklusnumu džiaugsmo nebekeliančiai Evangelijai. Ekstazė – kurios versmė yra pats Išganytojo gyvenimas – be gyvenimo praktikos lengvai pasiduoda piktosios dvasios apgaulei.  

Pasak popiežiaus Pranciškaus, tegul šventojo vyskupo keturių šimtų metų gimimo dangui sukaktis padeda mums pamaldžiai jį prisiminti, o jo užtarimu tegul Viešpats išlieja gausių Dvasios dovanų ant šventos ir Dievui ištikimos tautos kelio. (RK / Vatican News)