Knyga-pokalbis su popiežiumi apie baimę
Veikale popiežius atsako į autoriaus klausimus ir diskutuoja su juo apie savo samprotavimus, baimes ir jausmus per pontifikato dešimtmetį, pradedant nuo išrinkimo Romos vyskupu 2013 m. Popiežius prisipažįsta, kad ir jis kartais bijo suklysti darydamas sprendimus, tačiau, anot jo, perdėta baimė nėra krikščioniška.
Baimė yra jausmas, kuris mane verčia būti atidesniu; baimė yra kaip motina, kuri tave įspėja. Baimė stabdo sielą. Priešnuodis baimei yra žmonių artumas, pažymėjo popiežius. Jis taip pat aptarė galimą psichologijos vaidmenį kunigų formacijai seminarijoje ir dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo prevencijai, taip pat klausimus, susijusius su migrantų, homoseksualių asmenų priėmimu, karjerizmu ir veidmainyste Bažnyčioje, aplinkos ir kūrinijos apsauga ir kitas temas.
Kunigų seminarija nėra prieglauda asmens ribotumui, nei prieglauda psichologiniams trūkumams. Seminarijos turi formuoti brandžius dvasininkus ir pašvęstuosius, kad jie būtų žmoniškumo ir atjautos kitiems ekspertai, o ne sakralumo funkcionieriai, pažymėjo Pranciškus.
Kalbėdamas apie homoseksualius asmenis, popiežius patikino, kad Dievas yra Tėvas ir neatmeta nė vieno savo vaiko. Dievo stilius yra artumas, gailestingumas ir švelnumas, ne teisimas ir marginalizavimas. Dievo meilė yra visiems jo vaikams ir kiekvienam iš jų. Jo širdis atverta visiems ir kiekvienam. Jis yra Tėvas. Meilė neatskiria, o suvienija.
Migrantai dažnai naudojami kaip priemonė visuomenei įbauginti; įtikinti, kad jie yra mūsų problemų priežastis. Tačiau, pasak popiežiaus, mūsų problemas sukelia kilnių vertybių trūkumas, mūsų netvarkingas gyvenimo būdas namuose ir miestuose, mūsų tuščias tikėjimas, atitolinantis vienus nuo kitų, kliudantis mūsų brolybei.
Baimė mus žeidžia, silpnina, menkina, paralyžiuoja; nekrikščioniška visko bijoti. Perdėtą baimę galime laikyti tarsi būsena įkalintos sielos, negalinčios džiaugtis laisve. Nelaisvos sielos, negalinčios laisvai žvelgti į priekį, kažko ieškoti, daryti gera.
Veidmainystė irgi nekrikščioniška – tai tiesos baimė. Veidmainys bijo tiesos. Jam mieliau vaidinti, nei būti nuosekliam. Tai yra tarsi išduoti savo sielą. Vaidyba atima drąsą atvirai sakyti tiesą, šitaip labai paprastai nusikratome pareigos visuomet, visur ir nepaisant visko sakyti tiesą. Veidmainystė reiškiasi visur, bet ypač neapkenčiama veidmainystė Bažnyčioje. Deja, ji yra, ir yra daug krikščionių ir Bažnyčios tarnų veidmainių. Pasak popiežiaus, neužmirštini Viešpaties žodžiai: „Jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo (Mt 5, 37).
Popiežius patikino, kad priešnuodis baimei yra žmonių artumas: galimybė pasitarti, daryti kartu. Pranciškus sakė, kad jis sutinka daug žmonių, kurie jaučiasi vieniši ir baisiai atsitolinę nuo „tikrųjų namų“. Vienišumas yra didysis mūsų visuomenių blogis. Vienišumą popiežius apibūdino pasitelkęs mobilaus telefono įvaizdį: esame susijungę mobiliaisiais telefonais, bet atsijungę nuo tikrovės.
Didžiausias ištvirkavimas Bažnyčioje yra kunigų karjerizmas ir supasaulėjimas. Supasaulėjęs kunigas yra klerikalizuotas pagonis. Tikintieji pasauliečiai turi matyti, kad esame kaip jie, gyvename su tomis pačiomis baimėmis ir tuo pačiu troškimu gyventi Dievo malonėje. Turime patraukti visus: tikinčiuosius ir netikinčiuosius, turime kalbėti atviromis širdimis. Visi mes turime šitaip daryti. (SAK / Vatican News)
