Popiežiaus malda už A†A Benediktą XVI ir už kenčiančius nuo karų
Kai Efezo susirinkimas prieš beveik 1600 metų paskelbė, jog Marija – Dievo Motina, žmonės išėjo į gatves skanduodami: „Šventoji Dievo Motina!“. Tai esminis tikėjimo dalykas, bet visų didžiausia yra nuostabi žinia: Dievas turi motiną. Jis visiems laikams prisirišo prie mūsų žmogiškumo taip, kaip sūnus prie motinos, ir iki tokio laipsnio, kad mūsų žmogiškumas virto ir liko jo žmogiškumu. Tai triuškinanti ir guodžianti tiesa, pažymėjo popiežius, kreipdamasis į tikinčiųjų asamblėją Šv. Petro bazilikoje.
Kaip giliai efeziečių maldavimas įsismelkė į šventosios Dievo tautos širdį liudija „Sveika, Marija“ malda. Joje po pirmųjų frazių yra prašymas: „Šventoji Marija, Dievo motina, melsk už mus nusidėjėlius“, kurį tikintieji dažnai kartoja kalbėdami Rožinį, prie Marijos atvaizdo ar būdami gatvėje.
Anot Pranciškaus, Dievo Motina visuomet atsiliepia ir išklauso mūsų prašymus, ji mus laimina, rankose laikydama savo Sūnų, ir atskleidžia įsikūnijusio Dievo švelnumą. Žodžiu, ji mums dovanoja viltį. O mums naujųjų metų pradžioje reikia vilties taip, kaip žemei lietaus. Metai, prasidedantys Dievo ir mūsų Motinos ženklu, mums byloja, kad Marija yra vilties raktas, o vilties giesmės antifona yra maldavimas: „Šventoji Dievo Motina!“.
Popiežius švenčiausiajai Motinai pavedė popiežių emeritą Benediktą XVI, melsdamas, kad ji jį palydėtų jo perėjimo iš šio pasaulio pas Dievą metu. Taip pat kvietė melstis už visus kenčiančiuosius – nebeįstengiančius melstis ir karų ištikus žmones, kurie šių dienų šventes sutinka tamsoje ir šaltyje, gyvena varge ir su baime, paniro į smurtą ir abejingumą.
Pranciškus pažymėjo, kad Dievo taika nori per vienos Motinos rankas įžengti į mūsų namus, į mūsų širdis ir į mūsų pasaulį. Tačiau ką daryti, kad ją priimtume?
Pranciškus ragino leisti Betliejaus piemenims patarti – jie pirmieji pamatė Mariją su kūdikiu. Iškilmės Evangelijos skaitinyje pasakojama, kad jie nuskubėjo į Jėzaus užgimimo grotą ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose (žr. Lk 2, 16).
Ir mes turime skubėti, nes didžių dalykų akivaizdoje reikia reaguoti tučtuojau, neatidėliojant. Metų pradžioje, užuot galvoję ir vylęsi, kad viskas ims keistis, verčiau klauskime savęs: kur šiemet galėčiau atlikti gerus darbus? Daugelis Bažnyčioje ir visuomenėje laukia to gėrio, kurį tu, tik tu, gali suteikti, tarnystės, kurią tik tu gali vykdyti, sakė Pranciškus.
Pasak jo, piemenys mus provokuoja, kad išsijudintume, susirūpintume tuo, kas vyksta pasaulyje, nebijodami susitepti rankų darytume gerus darbus, atsisakytume daugelio įpročių ir patogumų, kad galėtume atsiverti Dievo naujumui, kuris glūdi nuolankioje tarnystėje, drąsoje rūpintis kitais. Tad sekime piemenų pavyzdžiu, ragino Pranciškus.
Pasak Evangelijos, išvydę Jėzų, piemenys apsakė kitiems, kas jiems buvo pranešta, ir tada ėmė garbinti ir šlovinti Dievą dėl visko, ką girdėjo ir matė. Permainą sužadino pamatymas, sakė Pranciškus. Svarbu pamatyti, žvilgsniu apkabinti ir, kaip piemenys, pabūti priešais motinos glėbyje esantį kūdikį. Nieko neištarti, nieko neprašyti, nieko nedaryti, o tyliai žiūrėti ir garbinti.
Metų pradžioje, be visų kitų naujovių, kurias norėtume išmėginti, ir nesuskaičiuojamų dalykų, kuriuos norėtume atlikti, skirkime laiko matymui, kad būtume to, kas svarbu, akivaizdoje – priešais Dievą ir kitus. Sekime piemenų pavyzdžiu: mokykimės matyti, atjausti širdimi – matydami. Mokykimės matyti.
Šiandien Viešpats apsigyveno tarp mūsų, o šventoji Dievo Motina jį mums rodo, sakė popiežiaus. Jis palinkėjo iš naujo atrasti pasiryžimą skubėti ir pamatymo žavesį – tai paslaptis, kad šie metai taptų tikrai naujais.
Homiliją Pranciškus užbaigė kreipdamasis į Dievo Motiną ir prašymu, kad visi kartu su juo tris kartus pakartotų efeziečių maldavimą: „Šventoji Dievo Motina!“, „Šventoji Dievo Motina!“, „Šventoji Dievo Motina!“. (SAK / Vatican News)
