Popiežius: kalbėdami apie Jėzų venkime mechaniškai kartojamų banalių frazių
Savo amžininkams Jėzus galėjo atrodyti kaip žmogus, kuris nenori prisitaikyti prie aplinkos, kuris nesutinka su savaime suprantamais dalykais, rašo Pranciškus. Gana atsiminti, kokias reakcijas kartais sukeldavo jo žodžiai ir veiksmai. Jis protestavo prieš tuos, kurie jautėsi esą Dievo draugai, o tuo pat metu atstumdavo kitus žmones, kurie manė aiškiai matantys, kai iš tiesų buvo akli, kurie stropiai laikėsi įstatymo, bet jų darbuose nebuvo teisingumo. Žmonės stebėjosi ir klausė, kas jis toks. Pasak Pranciškaus, ir mes kiekvienas turime sau kelti šį klausimą. Pagaliau ir pats Jėzus mus to prašo. Kaip savo mokinius, taip ir mus jis klausia: „O jūs, kuo mane laikote?“
Neturime tenkintis nusaldintu Jėzaus vaizdavimu, neturime stengtis jį prisijaukinti, padaryti mielą. Jo teikiama paguoda ir ramybė – tai ne švelni lopšinė ir ne nuskausminantys vaistai. Jėzus mumyse sėja sveiką nerimą, stebina naujumu ir drąsina eiti pirmyn. Ypač šiai laikais, rašo popiežius, mums nereikia padrąsinančių pasakų. Jėzus atėjo į žemę atnešti ugnies. Jo šviesa nebijo šešėlių.
„Išmokime nuvalyti dulkes, susikaupusias ant Evangelijos puslapių, iš naujo atraskime jos stiprų skonį, – rašo Pranciškus. – Tai yra kelias, kuriuo esame kviečiami eiti: klausytis balso, kuriuo kalbėjo tasai, kuris skelbė palaiminimus, kuris dalijo duoną minioms, gydė ligonius, atleido nuodėmes. Prieš mūsų akis turi iškilti toks Jėzaus vaizdas, turime pajusti jo prisilietimą, nes kitaip Dievo Sūnus, Mokytojas bus tik abstrakcija, idėja, utopija, ideologija.“
Popiežius paminėjo šv. Ignaco Lojolos Dvasines pratybas ir jose kartojamą raginimą kontempliuoti Evangeliją vaizduotės akimis. „Tokiu būdu Jėzaus istorija įsilieja į mūsų istoriją. Žvelgiame į ją savo gyvenimo šviesoje, matome veidus, įvykius, veikėjus... Galime net įsivaizduoti, kad mes patys dalyvaujame Jėzaus istorijoje, matome jį, vietas, judesius, girdime jo gyvą balsą.“ Šitaip išgyvenama Evangelija paveiks mūsų gyvenimą.
Atsakę į klausimą, kas mums yra Jėzus, turime klausti: kaip kitiems kalbėti apie Jėzų? Kokią kalbą vartoti? Kaip pristatyti šį asmenį, taip labai pakeitusį pasaulio istoriją? Pasak Pranciškaus, tai vienas rimčiausių iššūkių. Negalime kalbėti apie Jėzų tik iš įpročio. Mūsų kalba negali būti pasenusi, nuobodi, ceremoninga. Bažnyčia turi būti atsargi, kad nepakliūtų į banalios kalbos, mechaniškai ir nuobodžiai kartojamų frazių spąstus. Tikrosios Bažnyčios tradicijos kalba yra gyva, gyvybinga. Evangelija turi būti nuostabos, netikėtumo šaltinis, turi sukrėsti iki širdies gelmių. „Blogiausia, kas gali nutikti – tai paversti Evangelijos skelbimo kalbą cukraus vata.“
Dabartiniais pasaulio sambūvio krizės, karų ir didelių poliarizacijų, nelanksčių paradigmų laikais popiežius Pranciškus kreipiasi ir į rašytojus, poetus, menininkus, prašo skelbti nauja kalba Evangelijos žinią ir padėti žmonėms pamatyti Jėzų. (jm / Vatican News)
