Popiežius Pietų Sudano vyskupams: būkite atjaučiantys, gailestingi ganytojai
Popiežiaus kalboje šiai Bažnyčios Pietų Sudane bendruomenei vyravo dvi temos: taika po daugybę metų trukusio karo ir tebesitęsiančių etninių konfliktų, atėmusių sunkiai apskaičiuojamą žmonių gyvybių skaičių, ir kaip tokiame kontekste būti Dievo žmonėmis, žmonių ganytojais. Pietų Sudaną kerta Nilo vandenys, kurie primena biblinį vandens simbolizmą, – vanduo nuplauna ir atgaivina pavargusį, nusidėjusį žmogų. Nilo upė primena ir Mozę, vedusį tautą link išlaisvinimo ir išgelbėjimo. Kita vertus, Nilo upė Pietų Sudane surinko daugybės žmonių ašaras ir nekaltųjų kraują, prie jos prisiartino tiek daug sužalotų žmonių, išgąsdintų vaikų, kenčiančių moterų...
Pasak popiežiaus, dvi Mozės nuostatos – paklusnumas ir užtarimas – gali būti naudingos tokiame skausmingame, smurto ir neapykantos kupiname kontekste. Mozė stebina savo klusnumu Dievui, tačiau, jei perskaitysime jo istorijos pradžią, pamatysime jį kitokį – manantį, kad vien savo jėgomis gali įveikti neteisybę, apginti kraštiečius, kaip tada, kai sudavė mirtiną smūgį egiptiečiui, kuris blogai elgėsi su vienu žydu. Po to turėjo bėgti ir keletą metų likti dykumoje, kurioje jam teko susidurti su nesėkmės, vienatvės ir kartėlio jausmais. Jo klaida buvo ta, kad jis jautėsi esąs centras ir pasitikėjo tik savo jėgomis, o iš tiesų tik atkartojo blogiausią žmonių elgesį, į prievartą atsakė prievarta.
„Kartais kažkas panašaus gali nutikti ir mūsų – kunigų, diakonų, vienuolių ir seminaristų – gyvenime: kai manome, kad esame centras ir kliaujamės, jei ir ne teoriškai, tai praktiškai, beveik vien tik savo jėgomis. Kai tikime, jog kaip Bažnyčia atsakymą į žmonių kančias ir poreikius rasime pasitelkdami žmogiškas priemones: pinigus, gudrumą, valdžią. Tačiau mūsų darbai turi būti iš Dievo: Jis yra Viešpats, o mes esame pašaukti būti klusnūs įrankiai jo rankose“, – sakė popiežius Pranciškus. Toks sąmoningumas subrendo ir Mozės gyvenime. Klusnumas Dievui daro mūsų tarnystę naują ir vaisingą.
„Priešais Gerąjį Ganytoją suprantame, kad turime būti ne genčių vadai, bet atjaučiantys ir gailestingi ganytojai. Ne žmonių šeimininkai, bet tarnai, pasilenkiantys nuplauti kojas savo broliams ir seserims. Ne pasaulietinė organizacija, administruojanti žemiškas gėrybes, bet Dievo vaikų bendruomenė“, – pabrėžė Šventasis Tėvas, kviesdamas savo klausytojus ištyrinti gyvenimą nuo žmogiškų ambicijų ir per klusnumą tapti išgelbėjimo ir išlaisvinimo įrankiais savo broliams ir seserims, kurie kenčia.
Kitas natūraliai atsiveriantis žingsnis yra užtarimas. Dieviškos ugnies ištyrintas ir apšviestas Mozė, paklusnus Dievo iniciatyvai, ne kartą, ypač sunkiais ir svarbiais momentais, kilo į kalną užtarti savo tautos prieš Dievą. Užtarimas, pridūrė popiežius, yra kai kas daugiau, nei malda už artimą: tai tarsi įžengimas į žmonių situaciją, tapimas tiltu tarp jų ir Dievo.
Tokio meno, pasak popiežiaus, reikia ir iš ganytojų: mokėti įžengti, atsidurti tarp žmonių, tarp jų ašarų ir kančių, Dievo alkio ir meilės troškulio. Jų pareiga nėra tobulai sutvarkyta Bažnyčia, bet Bažnyčia, kuri su Kristaus vardu atsistoja tarp kenčiančių žmonių ir nebijo susitepti rankų dėl jų, nesiekia socialinio ir religinio prestižo, bet tarnauja bendru visų darbu, ganytojų ir pasauliečių. Kartu, peržengiant individualizmą ir šališkus interesus. Tikrai liūdna, kai ganytojas to nesugeba.
Mozė užtarė savo žmones ne vien prieš Dievą, bet ir prieš faraoną – ir šiandien ganytojai negali tylėti susidūrę su neteisingumu. Nepaisant, jo paties žodžiais, per didelės naštos, Mozė ištikimai liko tarp savo žmonių: tai pavyzdys ganytojams. O kai žmonės nusidėjo, jis juos užtarė, galima sakyti, kovojo tikrą maldos kovą ir net pareiškė – „jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!“ (Iš 32, 32).
Užtarti žmones ir būti tarp jų kainuoja daug jėgų, o kartais ir gyvybę, kaip gali paliudyti Bažnyčia Pietų Sudane. Ir vis dėlto dėl Evangelijos atiduotas ir paaukotas gyvenimas yra nuostabus liudijimas.
„Norėčiau padėkoti jums už tai, ką darote tarp daugybės išmėginimų ir darbų. Dėkoju visos Bažnyčios vardu už jūsų atsidavimą, drąsą, pasiaukojimą ir kantrybę“, – sakė popiežius Pietų Sudano vyskupams, kunigams, vienuoliams, diakonams ir seminaristams, linkėdamas būti dosniais, gailestingais, klusniais Dievo malonei, Dievo instrumentais, artimais savo žmonėms vardan jų išgelbėjimo. (RK / Vatican News)
