Popiežius universitetų rektoriams: būkite nevienodais, bet derančiais balsais
Tegu panašiai dera, vienas kitą papildo, atsveria, pataiso ir patobulina pažinimo laukai ir perspektyvos, puoselėjami skirtinguose popiežiškuosiuose universitetuose Romoje.
„Šią harmoniją pirmiausia reikia ugdyti savyje, tarp trijų žmogaus sieloje esančių pažinimo būdų: protu, širdimi ir rankomis. Kiekvienas būdas yra savitas ir savaip skamba, visi jie yra būtini. Tegul proto kalba būna susieta su širdies ir rankų kalba: tai, ką galvojate su tuo, ką jaučiate ir ką darote“, – pažymėjo popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas pabrėžė pažinimą, kurį gauname rankomis ar per rankas, labiausiai jutiminį, bet ne mažiau svarbų. Rankų pažinimas gali įskelti kibirkštį proto pažinime, gali suteikti labai svarbų žinojimą. Pranciškus prisiminė vieną jam popiežiškosios tarnystės pradžioje labai įsiminusį epizodą: kai sveikino aklų berniukų grupę, vienas iš jų paklausė: „Ar galiu tave pamatyti?“ Nors, anot Šventojo Tėvo, jis nesuprato, kas turima galvoje, bet pasakė „Taip”. Tada berniukas prie jos prisiartino ir apčiupinėjo – jis „matė“ rankomis. Rašydamas apie rankų sugebėjimą jausti, tyrinėti, atpažinti, Aristotelis jas prilygino žmogaus sielai. O Kantas rankas yra pavadinęs „išorinėmis žmogaus smegenimis".
Popiežius atkreipė dėmesį į esminę sąsajas italų ir kitose kalbose, susijusiose su lotynų kalba, tarp veiksmažodžio „paimti“ (prendere), apibūdinančio rankų gestą, ir įvairių veiksmažodžių, kurie apibūdina proto veiksmus – „suprasti“ (comprendere), „išmokti“ (apprendere) ar „nustebinti“ (sorprendere). Kai rankos paima, protas nustemba, supranta, išmoksta. Todėl, pasak popiežiaus, mums reikia ne godžiai sugniaužtų, nenorinčių vardan pasisveikinimo ir taikos paspausti kitą ranką, „kiaurų“, pametančių laiką, sveikatą ir talentus, bet jautrių rankų. Žmogus nieko negalės išmokti, jei savo rankų pirštais vien negailestingai badys suklydusius brolius ir seseris. Jis nesugebės niekuo stebėtis, jei nesugebės suglausti rankų delnų ir pakelti juos aukštyn maldai.
„Pažvelkime į Kristaus rankas“, – kvietė Pranciškus, priminęs Eucharistijos įsteigimo momentą: Viešpats paima duoną, laužo, dėkoja, laimina, dalija ją mokiniams. Įdomu, kad evangelistai naudoja graikišką veiksmažodį lambano, kuris tuo pat metu gali reikšti „paimti“ ir „priimti“.
„Todėl siekime harmonijos savyje, padarykime ir savo rankas „eucharistinėmis“, kaip Kristaus rankos, kiekvieną prisilietimą ir kontaktą priimkime su nuolankiu, džiaugsmingu ir nuoširdžiu dėkingumu“, – sakė popiežius.
Be vidinės harmonijos, pabrėžė Pranciškus popiežiškųjų Romos universitetų ir institutų rektoriams, reikia darnaus sąskambio ir tarp skirtingų akademinių bendruomenių narių, ir tarp institucijų, kurias jie atstovauja. Nereikia būti solistais be choro. Tai vis svarbiau šiandien, kai mažėja įvairių vienuolijų, praturtinusių Romą universitetais ir fakultetais, jėgos ar studentų skaičius, ypač po pandemijos. Kyla rizika, kad konkuruojant dėl studentų, stengiantis išlaikyti ankstesnę padėtį, bus iššvaistytos vertingos jėgos, kad evangelinis studijų, dėstymo ir tyrimo džiaugsmas, užuot skatinamas, bus užgožtas, vietoj to, kad būtų skatinamas. Reikia naujos, nuolatinės ir organiškos sinergijos tarp akademinių institucijų, tuo pat metu saugant jų specifinį indėlį į Bažnyčios misiją. Menkstant ekonominiams ir žmogiškiems resursams reikia ne trumpalaikių ir gynybinių veiksmų, bet iššūkio ir naujos istorijos epochos priėmimo.
„Jūsų paveldas yra labai turtingas ir gali paskatinti naują proveržį, bet gali jį ir slopinti, jei jis tampa pernelyg savitikslis, jei tampa muziejiniu eksponatu. Jei norite, kad jo ateitis būtų vaisinga, negalima apsiriboti išlaikymu to, ką gavote: atvirkščiai, jis turi būti atviras drąsiems ir, jei reikia, precedento neturintiems pokyčiams“, – sakė Pranciškus. (RK / Vatican News)
