Pranciškus: kad suteiktume gerą skonį savo ir kitų gyvenimui
„Atvykau skelbti Kristų, sutvirtinti jus jame, nes Kristaus skelbimas yra vilties skelbimas: jis žino, kokius sielvartus ir lūkesčius nešiojatės savo širdyje, jūsų gyvenimo džiaugsmus ir vargus, kokia tamsa jus slegia ir koks tikėjimas, tarsi giesmė naktyje, jus kelia į dangų. Jėzus jus pažįsta ir myli. Jei pasiliekame jame, mums nebereikia bijoti, nes ir mums kiekvienas kryžius pavirs prisikėlimu, kiekvienas liūdesys – viltimi, kiekvienas skundas – linksmybe“, – kalbėjo popiežius Pietų Sudano tikintiesiems. Jis komentavo sekmadienio Evangelijos skaitinį, Viešpaties žodžius mokiniams: „Jūs žemės druska; jūs pasaulio šviesa“ (žr. Mt 5, 13–16).
Esame žemės druska. Šis nematomas, bet visam maistui skonį teikiantis ingredientas, priminė Pranciškus, nuo seno yra patirties ir išminties, be kurios gyvenimas rizikuoja prarasti skonį, simbolis. Tačiau apie kokią išmintį kalba Jėzus? Reikia prisiminti, kad druskos palyginimas panaudojamas po Jėzaus žodžių apie palaiminimus, keičiančius pasaulio kriterijus ir įprastą mąstymą. Jie yra druska Viešpaties mokiniui. Jie nurodo, kad norėdami būti palaiminti, tad ir laimingi, turime stengtis ne būti stiprūs, turtingi ir galingi, bet nuolankūs, klusnūs ir gailestingi. Nedaryti bloga ir sutaikyti kitus.
„Atminkime: jei savo gyvenimu įkūnijame palaiminimus ir Jėzaus išmintį, suteikiame gerą skonį ne tik savo gyvenimui, bet ir visuomenei ar šaliai, kurioje gyvename“, – sakė popiežius Pranciškus.
Druska ne vien teikia skonį maistui, bet ir jį užkonservuoja, saugo nuo sugedimo. Biblijoje tvirtinama, kad sąjunga, sandora su Dievu yra svarbiausias maistas tikinčiajam, Dievui aukojamas maistas būdavo simboliškai pabarstomas druska. Tad druskos simbolis primena pirminį poreikį saugoti – iš savo pusės – santykį su Dievu, taip pat tai, kad Viešpats, pats esantis žemės druska, užtikrino amžiną, negendantį, neatšaukiamą, net ir dėl mūsų neištikimybės, meilės ryšį su mumis.
„Broliai, seserys, mes esame šio nuostabaus dalyko liudytojai, – patikino Pranciškus ir priminė seną paprotį: užmezgus draugišką ryšį tarp asmenų ar bendruomenių, būdavo apsikeičiama ir druska. – Mes, esantieji žemės druska, esame pašaukti džiugiai ir dėkingai liudyti sandorą su Dievu, parodydami, kad esame žmonės, gebantys kurti draugystės ryšius, gyvą brolystę, gerus žmonių santykius, neleisti įsigalėti blogio korupcijai, susiskaldymo ligai, neteisingų verslų purvui, neteisingumo rykštei“, – pridūrė popiežius, dėkodamas visiems tiems, kurie veikia kaip druska.
Tiesa ir tai, kad susidūrus su tiek daug žaizdų, smurto ir neapykantos epizodų, vargu ir skurdu, galima pasijausti mažais, netikusiais ir bejėgiais. Bet kai kils tokia pagunda, pažvelkime, kvietė Šventasis Tėvas, į druską, į smulkius druskos grūdelius, kurie taip greit ištirpsta, bet, kaip minėta, suteikia skonį visam maistui. Panašiai ir mes, krikščionys, nors maži ir trapūs, nors mūsų jėgos ir tokios menkos, kai susiduriame su didžiosiomis problemomis ar aklu prievartos įniršiu, galime keisti istoriją. Jėzus nori, kad taptume tuo druskos žiupsneliu, kuris ištirpsta visumoje, bet suteikia jai kitą skonį. Tai suprasdami, negalime atsitraukti ir viską palikti todėl, kad esame maži, kad mažai galime duoti – nes be šio mažmožio viskas gali netekti skonio.
„Pradėkime būtent nuo to, kas maža, kas neįrašyta į istorijos vadovėlius, bet kas esminga ir kas keičia istoriją“, – sakė popiežius. Tegul, pasak jo, vardan Jėzaus, jo palaiminimų visi neapykantos ir keršto ginklai būna perkeisti į maldą bei meilę. Tegul būna įveiktos antipatijos ir susipriešinimai, tapę chroniškais, galintys supriešinti gentis bei etnines grupes.
„Išmokime ant žaizdų berti atleidimo druską, kuri degina, bet gydo. Ir net jei mūsų širdys kraujuoja dėl patirtų skriaudų, kartą ir visiems laikams atsisakykime atsakyti į blogį blogiu, ir mums viduje pagerės. Priimkime ir mylėkime vieni kitus nuoširdžiai ir dosniai, kaip tai daro Dievas su mumis. Puoselėkime gėrį, kuris esame mes patys, nesileiskime sugadinami blogio!“, – kvietė popiežius karų ir konfliktų paženklinto krašto žmones.
Viešpats, išpranašautoji tautų šviesa, savo mokiniams sako, kad ir jie yra pasaulio šviesa. „Tai reiškia, kad, priimdami Kristaus šviesą, šviesą, kuri yra Kristus, ir mes pradedame šviesti, spinduliuoti Dievo šviesą!“, – sakė Šventasis Tėvas. Anot jo, Jėzus pavartojo betarpiškai savo laiko žmonėms suprantamus įvaizdžius: ant kalvų esantį ir iš toli matomą apšviestą miestą, aukštai iškeltą ir visus kambario kampus apšviečiantį žibintą.
„Broliai ir seserys, Jėzaus kvietimas būti pasaulio šviesa yra aiškus: mes, jo mokiniai, esame pašaukti šviesti kaip aukštai iškilęs miestas, kaip žibintas, kurio liepsna neturi būti užslopinta. Kitaip tariant, nerimavimą dėl mus supančios tamsos ar viltį, kad kažkas aplink mus nušvis, turime nušviesti mes patys. Turime savo gyvenimu ir darbais apšviesti miestus, kaimus ir vietoves, kuriose gyvename, žmones, su kuriais bendraujame, veiklą, kurią vykdome. Viešpats suteikia mums jėgų būti jo šviesa visiems, nes visi turi matyti mūsų gerus darbus, o juos matydami, primena pats Jėzus, šlovinti mūsų Tėvą. Jei mes žemėje gyvensime kaip vaikai ir broliai, tai ir kiti žmonės supras, kad turi Tėvą danguje“, – pabrėžė popiežius Pranciškus, melsdamas Pietų Sudanui sutaikytos ateities. (RK / Vatican News)
