Popiežius: išpažintis nėra tribunolas, o paguodžiantis dieviškas apkabinimas
Romos vyskupijoje pagrindinės atgailos pamaldos įvyko ne įprastoje vietoje, ne Šv. Petro bazilikoje, kaip kad per pastaruosius 10 metų, o netoli Vatikano esančioje vyskupijos parapijoje, pavadintoje pagal parapijos bažnyčioje esančią ir romiečių labai mylimą XII a. bizantišką Dievo Malonės Motinos ikoną, vaizduojančią Kūdikį maitinančią Švč. M. Mariją. Du kartus – 1924 ir 1984 m. – popiežiškosiomis karūnomis vainikuotą ikoną XVI a. iš Jeruzalės į Romą atgabeno pamaldus vienuolis br. Albenzio de Rossi.
Popiežius Pranciškus per atgailos pamaldas Dievo Malonės Motinos bažnyčioje pažymėjo, kad Atgailos sakramentas yra ir turėtų būti kaip džiugi šventė – šventė, kuri išgydo širdį ir padovanoja vidinę ramybę.
Romos vyskupas atgailos pamaldų homilijoje komentavo Jėzaus palyginimą apie į šventyklą melstis ir atgailauti atėjusius žmonės – išdidų fariziejų ir nuolankų muitininką. Fariziejaus maldą Jėzus palaikė nenuoširdžia ir paviršutiniška, o muitininko – nuoširdžia ir gilia. Popiežius patikino, kad abu jie gyvena mumyse. Anot Pranciškaus, tai raginimas kiekvienam atlikti sąžinės apskaitą. Nesislapstykime, kaip fariziejus, už paviršutiniškos veidmainystės, bet kaip muitininkas su pasitikėjimu atiduokime gailestingajam Viešpačiui savo neskaidrumą, klaidas ir skurdą. Kai atliekame išpažintį, elkimės taip, kaip muitininkas, šventykloje stovėjęs atokiau, kad ir mes galėtume pastebėti atstumą, skiriantį mus nuo to, ką Dievas svajoja mūsų gyvenimui, ir to, kas iš tikrųjų esame kiekvieną dieną.
„Tuo momentu prisiartinęs Viešpats pašalina atstumus ir mus pakelia. Jis mus, išpažinusius savo nuogumą, apvelka šventiniu drabužiu. Atgailos sakramentas yra ir turėtų būti kaip džiugi šventė – šventė, kuri išgydo širdį ir padovanoja vidinę ramybę. Atgailos sakramentas nėra tribunolas, kurio reikėtų bijoti, o paguodžiantis dieviškas apkabinimas“, – sakė homilijoje Pranciškus. Jis tęsė:
„Gavėnios laikotarpiu taip, kaip muitininkas, atgailaujančia širdimi ištarkime: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“; kai tave, o Dieve, užmirštu ar tave apleidžiu, kai tavo žodžiui prieštarauju savo ir pasaulio žodžiais, kai manau esąs teisus ir kitų neapkenčiu, juos apkalbu – „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“; kai nesirūpinu šalia esančiais, esu abejingas vargstantiems ar stokojantiems, silpniems ar atmestiems – „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“; už nuodėmes prieš gyvybę, už piktą liudijimą, subjaurojantį dailųjį Motinos Bažnyčios veidą, už nuodėmes prieš kūriniją – „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“; už melagystes, nesąžiningumą, skaidrumo ir teisingumo trūkumus – „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“; už nuslėptas nuodėmes, už blogį, nepastebėtai padarytą kitiems, už gėrį, kurį galėjau padaryti, bet nepadariau – „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“.“
Popiežius homiliją baigė kvietimu susikaupti ir pakartoti maldavimą: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“, kad atgaila ir pasitikėjimu kiekvienas galėtų atsiverti didžiosios malonės džiaugsmui – Dievo gailestingumui.
Po homilijos ir susikaupimo, popiežius ir kiti nuodėmklausiai klausė penitentų išpažinčių ir davė išrišimą. Pabaigoje, išstačius Švenčiausiąjį Sakramentą, vyko adoracija.
Kokie penitentai ėjo išpažinties pas Pranciškų? Parapijos klebonas, belgų kilmės kun. A. Fois, pamaldų išvakarėse papasakojo, kad buvo išrinkti keli sunkumų patyrę ir daug kentėję žmonės, tarp jų – ekskursijoje tragiškai žuvusio jauno alpinisto mama, ir asmenys, kurie gal ir nežino, kokia Dievo valia jų dabartiniame gyvenime. „Juos pavedėme Dievo gailestingumui ir mylinčiai popiežiaus širdžiai. Nuoširdžiai viliuosi, kad jiems išpažintis bus terapija jų sielų gerovei“, – pasakė Romos Dievo Malonės Marijos parapijos klebonas. (SAK / Vatican News)
