Popiežius: Jėzus prikelia gyvenimui, kad būtume laisvi

Sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinys yra himnas gyvenimui: Jėzus dovanoja gyvenimą net ir tada, kai atrodo, kad nebėra daugiau vilties, pažymėjo popiežius kovo 26 d. per tradicinį vidudienio maldos susitikimą su maldininkais Šv. Petro aikštėje. Pranciškus paragino įsigilinti į paskutinį prieš Velykas liturgijoje paminėtą Jėzaus stebuklą – Lozoriaus prikėlimą iš numirusių.

Kartais žmonių neviltis būna tokia, jog išgirstame sakant: „Viskas, daugiau nebepakeliu!“ Tai momentai, kai gyvenimas atrodo kaip kapas, ant kurio užristas akmuo. Viskas tamsu, aplink tik skausmas ir neviltis. Tačiau šiandienos stebuklas mums sako, kad taip nėra, kad nesame vieni ir kad būtent tokiais momentais Jėzus dar labiau priartėja, kad mus sugrąžintų į gyvenimą. Jis pravirksta su mumis taip, kaip pravirko dėl mirusio savo draugo Lozoriaus.

Jėzus kviečia nenustoti tikėti ir viltis, neleisti priblokšti neigiamiems jausmams. Jis priartėja prie mūsų kapų ir sako mums taip, kaip anuomet: nuriskite akmenį – skausmo, klaidų, nesėkmių akmenį; nesislapstykite savyje, tamsoje, vienume, uždarume; nuriskite akmenį – pašalinkite iš vidinės gilumos viską, kas joje, ir atiduokite save man kupini pasitikėjimo, be baimės, nes aš esu su jumis, jus labai myliu ir trokštu, kad prisikeltumėte gyvenimui.

Jėzus kiekvienam iš mūsų kartoja tai, ką sakė mirusiam Lozoriui: Lozoriau, išeik! Kelkis, sugrįžk į gyvenimą, pirmyn, pasitikėk! Paėmęs už rankos palydėsiu tave, kaip kūdikystėje, kai žengei pirmuosius žingsnius. Nusiimk aprišalus, nepasiduok liūdinančiam pesimizmui, baimei, kuri atskiria, paralyžiuoja. Noriu, kad būtum laisvas ir gyvas, tavęs neapleidžiu ir esu su tavimi! Neleisk, kad skausmas įkalintų, kad praeitų viltis, grįžki į gyvenimą!

Popiežius kvietė susimąstyti: galbūt mūsų širdis slegia koks nors skausmas, našta? Tada metas nuristi akmenį ir išeiti į susitikimą su Jėzumi, kuris yra arti. Bet ar sugebame atverti jam širdį ir patikėti savo rūpesčius? Ar sugebame atverti savo problemų kapą ir pažvelgti į už slenksčio šviečiančią jo šviesą? Ir ar mes, kaip maži Dievo meilės veidrodžiai, sugebame apšviesti savo aplinką gyvenimo žodžiais ir veiksmais? Ar mes, visi mes – nusidėjėliai ir nuodėmklausiai – liudijame Jėzaus viltį ir džiaugsmą? Nuodėmklausiai irgi yra nusidėjėliai, pridūrė Pranciškus ir jiems priminė, kad išpažintis ne tam, kad kankintų, o tam, kad atleistų. „Atleiskite viską, taip, kaip Viešpats atleidžia viską!“

Švč. M. Marija, Vilties Motina, teatgaivina džiaugsmą jaustis ne vieniems ir pašaukimą nešti šviesą į mus supančią tamsą. (SAK / Vatican News)