Popiežiaus pokalbis su jaunimu. Atsakymai į nepatogius klausimus
Pokalbis buvo įrašytas Romoje praėjusių metų birželio mėnesį. Pranciškų kalbino dešimt ispanakalbių jaunuolių iš Europos ir Šiaurės bei Pietų Amerikos nuo 20 iki 25 metų, kurių dauguma sakėsi esą netikintys. Trečiadienį paskelbtas įrašas tuoj pat susilaukė dėmesio ir, kaip buvo galima tikėtis, visų pirma buvo pastebėtos tos temos, kuriomis Katalikų Bažnyčios ganytojai paprastai rečiau pasisako.
Ispanas jaunuolis Juanas papasakojo popiežiui apie savo išgyventą išnaudojimo istoriją. Kai jam buvo vienuolika metų, jis tapo Opus Dei nario, dirbusio mokytoju jo mokykloje, seksualinio išnaudojimo auka. Nusikaltėlį nuteisė Ispanijos teismas, tačiau bažnytinis teismas kanoninę bylą nutraukė. Per pokalbį jaunuolis parodė paties popiežiaus laišką, rašytą jaunuolio tėvui, su patikinimu, kad bylą nagrinės Tikėjimo mokymo kongregacijos teismas. Tačiau vėliau gautas kongregacijos pranešimas, kad nėra pagrindo bylai kelti. Pranciškus, išklausę jaunuolio pasakojimą, pažadėjo, kad byla bus peržiūrėta.
Celia popiežiui prisistatė kaip nebinarinės lytinės tapatybės asmuo. „Kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, – sakė Pranciškus. – Dievas neatmeta nė vieno. Dievas yra tėvas. Ir niekas neturi teisės nė vieno išmesti iš Bažnyčios. Maža to, pareiga visada yra priimti. Bažnyčia negali niekam uždaryti durų. Niekam.“ Popiežius sakė gerai žinąs, kad yra tokių, kurie, remdamiesi Biblija, skatina neapykantos kalbą ir pateisina LGBT asmenų išstūmimą iš bažnytinės bendruomenės. „Kas tai daro, – sakė Pranciškus, – elgiasi kaip Bažnyčioje infiltruoti svetimi agentai, kurie naudojasi Bažnyčia savo asmeniniams reikalams, savo asmeniniam ribotumui pateisinti. Tai viena iš Bažnyčioje esančių sugedimo formų.“
Popiežius dar kartą pabrėžė krikščionių liudijimo svarbą. Bažnyčia turi būti atvira visiems ir tai turi ne tik skelbti, bet rodyti nuolatos duodamu pavyzdžiu. „Kai nėra liudijimo, Bažnyčia oksiduojasi, rūdija, virsta gerų žmonių klubu, kurie atlieka religinius gestus, bet neturi drąsos išeiti į egzistencines periferijas. Tai yra esminis dalykas. Kas į šiuolaikinį pasaulį žvelgia tik iš Bažnyčios vidaus, net to nenorėdamas stato apsauginius barjerus, kurie atitolina nuo tikrovės.“ (jm / Vatican News)
