Popiežiaus žinia Pašaukimų dienos proga: pašaukimas – malonė ir misija
Pašaukimas: malonė ir misija
Brangūs broliai ir seserys, brangus jaunime!
Šešiasdešimtąjį kartą švenčiame šventojo Pauliaus VI 1964-aisiais, Vatikano II Susirinkimo metu, įsteigtą Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną. Šia apvaizdinga iniciatyva siekiama Dievo tautos nariams padėti asmeniškai ir bendruomeniškai atsiliepti į Viešpaties kvietimą bei užduotį, jo kiekvienam patikėtą šiandieniame žaizdų ir vilčių, iššūkių ir laimėjimų kupiname pasaulyje.
Šių metų apmąstymuose bei maldose siūlau vadovautis tema „Pašaukimas: malonė ir misija“. Ji teikia puikią progą su nuostaba iš naujo atrasti, kad Viešpaties kvietimas yra malonė, nepelnyta dovana ir sykiu įpareigojimas pakilti, išeiti nešti Evangeliją kitiems. Esame kviečiami liudyti tikėjimą, artimai sujungiantį malonės – per sakramentus bei bažnytinę bendruomenę – gyvenimą ir apaštalavimą pasaulyje. Įkvėptas Dvasios, krikščionis atsiveria egzistencinių paribių iššūkiui ir yra jautrus žmogiškosioms dramoms, sykiu gerai atmindamas, kad misija yra Dievo darbas ir vykdoma ne pavieniui, bet bažnytinėje bendruomenėje drauge su broliais bei seserimis vadovaujant ganytojams. Mat tokia visada ir visais laikais yra Dievo svajonė – kad su Juo gyventume meilės bendrystėje.
Išsirinkti „prieš pasaulio sukūrimą“
Apaštalas Paulius priešais mūsų akis atveria įstabų horizontą: Dievas Tėvas išsirinko mus Kristuje „prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 4–5). Šiais žodžiais mums atskleidžiama visa gyvenimo reikšmė: Dievas „sugalvojo“ mus pagal savo paveikslą bei panašumą ir trokšta, kad būtume jo vaikai: Meilės esame sukurti meilei bei su meile ir esame sukurti mylėti.
Šis kvietimas, įrašytas mūsų būties skaidulose ir žymintis mūsų laimės paslaptį, Šventosios Dvasios veikimu mūsų gyvenimo tėkmėje pasiekia mus vis naujaip, apšviečia mūsų protą, suteikia jėgų mūsų valiai, paskatina stebėtis ir uždega širdį. Taip ir man nutiko 1953 m. rugsėjo 21-ąją, kai pakeliui į kasmetinę studentų šventę pajutau poreikį užeiti į bažnyčią ir atlikti išpažintį. Ši diena pakeitė mano gyvenimą ir tebeženklina jį ligi šiandien. Tačiau dieviškasis kvietimas save dovanoti kelią skinasi pamažu, žingsnis po žingsnio: susiduriant su skurdo situacijomis, meldžiantis, per Evangelijos aiškų liudijimą, per dvasią atveriantį skaitinį, kai girdime Dievo žodį ir pajuntame, kad jis skirtas būtent mums, per lydinčių mus brolio ar sesers patarimą, ligos ar sielvarto metu... Mus kviečiančio Dievo fantazija beribė.
O jo iniciatyva bei nepelnyta dovana laukia mūsų atsako. Pašaukimas yra „dieviškojo išsirinkimo ir žmogiškosios laisvės sampyna“ (1), dinamiškas ir skatinantis santykis, kur pašnekovai yra Dievas ir žmogaus širdis. Tad pašaukimo dovana yra tarsi dieviškoji sėkla, dygstanti mūsų gyvenimo dirvoje, atverianti mus Dievui ir kitiems, kad su jais pasidalintume atrastu lobiu. Štai to, ką laikome pašaukimu, pamatinė struktūra: Dievas mylėdamas pakviečia ir mes dėkingi atsiliepiame mylėdami. Atrandame save kaip sūnus ir dukteris, mylimus to paties Tėvo, ir suvokiame, kad visi esame broliai ir seserys. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, galop aiškiai „išvydusi“ šią tikrovę, sušuko: „Pagaliau suradau savo pašaukimą! Mano pašaukimas yra meilė! Taip, suradau savo vietą Bažnyčioje [...]. Bažnyčios, savo Motinos, širdyje būsiu meilė“ (2).
„Aš esu misija šioje žemėje“
Dievo kvietimas, kaip jau sakėme, reiškia pasiuntimą. Nėra pašaukimo be misijos. Ir nėra nei laimės, nei pilnatviško savęs įgyvendinimo, jei kitiems nesiūlome mūsų surasto naujojo gyvenimo. Dieviškasis kvietimas mylėti yra potyris, kurio nevalia nutylėti. „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ – sušunka šventasis Paulius (1 Kor 9, 16). O Pirmasis Jono laiškas pradedamas taip: „Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė – būtent įsikūnijusį Žodį, – tai skelbiame ir jums, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (plg. 1, 1–4).
Prieš penkerius metus apaštališkajame paraginime Gaudete et exsultate šitaip kreipiausi į kiekvieną pakrikštytąjį bei pakrikštytąją: „Ir tu turi savo gyvenimą suvokti kaip misiją“ (23). Taip, nes kiekvienas iš mūsų be išimties gali pasakyti: „Aš esu misija šioje žemėje ir todėl čia esu“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 273).
Mūsų visų krikščionių misija yra bet kurioje situacijoje elgsena bei žodžiais džiugiai liudyti tai, ką išgyvename bendraudami su Jėzumi ir jo bendruomenėje – Bažnyčioje. Tai reiškiasi materialaus ir dvasinio gailestingumo darbais, svetinga ir romia gyvensena, kuriai būdingas artumas, atjauta bei švelnumas ir kuri yra priešinga išbrokavimo bei abejingumo kultūrai. Buvimas, kaip gailestingasis samarietis, artimu (Lk 10, 25–37) leidžia suvokti krikščioniškojo pašaukimo „branduolį“ – elgtis kaip Jėzus Kristus, kuris atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama (plg. Mk 10, 45).
Tokia misionieriška veikla gimsta ne tiesiog iš mūsų gebėjimų, ketinimų ar projektų, taip pat ne iš mūsų valios ar net pastangų praktikuoti dorybes, bet iš bendravimo su Jėzumi gilaus patyrimo. Tiktai tada galime tapti Jo, kuris yra Gyvenimas, liudytojais ir būtent tai mus padaro „apaštalais“. Tada suvokiame, kad „esame paženklinti ugnimi tos misijos šviesti, laiminti, gaivinti, kelti, gydyti, išlaisvinti“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 273).
Šios patirties evangelinė ikona yra du mokiniai iš Emauso. Po susitikimo su prisikėlusiu Jėzumi jie vienas kitam prisipažįsta: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32). Jie mums rodo, ką reiškia turėti „degančias širdis ir judančias kojas“ (3). To paties ir pats linkiu per artimiausią Pasaulinę jaunimo dieną Lisabonoje, kurios džiugiai laukiu ir kurios šūkis „Marija susiruošusi skubiai iškeliavo“ (Lk 1, 39). Tegu kiekvienas ir kiekviena pajunta kvietimą susiruošti ir degančia širdimi skubiai iškeliauti!
Pakviesti drauge: sušaukti
Evangelistas Morkus pasakoja apie akimirką, kai Jėzus pasišaukė dvylika mokinių, kiekvieną vardu. Jis paskyrė juos, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų juos siųsti skelbti žodžio, gydyti ligas ir išvarinėti demonus (plg. Mk 3, 13–15). Šitaip Viešpats padeda pamatus savo naujai Bendruomenei. Dvylika buvo įvairių socialinių sluoksnių bei profesijų žmonės, nepriklausė svarbiausiųjų kategorijoms. Evangelijose pasakojama ir apie kitus pašaukimus, kaip antai septyniasdešimt dviejų mokinių, kuriuos Jėzus išsiunčia po du (plg. Lk 10, 1).
Bažnyčia yra būtent Ekklesia. Ši graikiška sąvoka reiškia susirinkimą žmonių, pakviestų, sušauktų sudaryti misionieriaujančių Jėzaus mokinių bendruomenę, įsipareigojusią gyventi tarpusavio meile (plg. Jn 13, 34; 15, 12) ir visur ją skleisti, kad ateitų Dievo karalystė.
Bažnyčioje visi esame tarnai ir tarnaitės pagal skirtingus pašaukimus, charizmas ir tarnystes. Visų bendras pašaukimas dovanoti save meilės dvasia skleidžiasi ir konkrečiai reiškiasi krikščionių pasauliečių, įsipareigojusių statydinti šeimą kaip nedidelę namų Bažnyčią ir Evangelijos raugu atnaujinti įvairias visuomenės sritis, gyvenimu; pašvęstųjų asmenų, dėl savo brolių bei seserų save atidavusių Dievui kaip pranašišką Dievo karalystės ženklą, liudijimu; per įšventintųjų tarnautojų (diakonų, kunigų, vyskupų), paskirtų Žodžio, maldos ir Dievo šventosios tautos bendrystės labui, tarnystę. Kiekvieno savito pašaukimo tiesa ir turtingumas visiškai atsiskleidžia tik jam santykiaujant su visais kitais. Šiuo atžvilgiu Bažnyčia yra pašaukimų simfonija, kur visi skirtingi pašaukimai yra darniai suvienyti ir drauge „išeina“ skleisti pasaulyje Dievo karalystės naujo gyvenimo spindulius.
Malonė ir misija: dovana ir užduotis
Brangūs broliai ir seserys, pašaukimas yra dovana ir užduotis, naujojo gyvenimo ir tikrojo džiaugsmo versmė. Maldos ir veiksmo iniciatyvos, susijusios su šia Diena, tesustiprina mūsų šeimų, parapinių ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenių, bažnytinių susivienijimų ir sąjūdžių jautrumą pašaukimams. Prisikėlusio Viešpaties Dvasia tepabudina mus iš apatijos ir tepadovanoja mums simpatijos bei empatijos, kad kiekvieną dieną gyventume atgimę kaip Dievo, kuris yra Meilė, vaikai (plg. 1 Jn 4, 16) ir savo ruožtu patys būtume vaisingi meile – gebantys nešti gyvenimą visur, ypač ten, kur esama atskirties ir išnaudojimo, vargo ir mirties. Šitaip vis labiau tesiplečia meilės erdvė (4) ir pasaulyje tebūna vis daugiau Dievo karalystės.
Mus, žengiančius šiuo keliu, telydi malda, šventojo Pauliaus VI sukurta pirmajai Pasaulinei pašaukimų dienai 1964 m. balandžio 11-ąją:
„Jėzau, dieviškasis sielų Ganytojau, kuris pašaukei apaštalus, kad padarytum juos žmonių žvejais, ir toliau patrauk prie savęs karštas ir dosnias jaunuolių sielas, kad jie tavimi sektų ir tau tarnautų; padaryk juos savo visuotinės išganingosios valios dalininkais, [...] atverk jiems viso pasaulio horizontus, [...] kad jie, atsiliepdami į Tavo kvietimą, čia, žemėje, tęstų Tavo misiją statydindami Tavo mistinį Kūną, kuris yra Bažnyčia, ir būtų žemės druska bei pasaulio šviesa (Mt 5, 13).“
Telydi ir tesaugo jus Mergelė Marija. Su mano palaiminimu.
Roma, Šv. Jono Laterano bazilika, 2023 m. balandžio 30 d., ketvirtasis Velykų sekmadienis.
