Popiežius: pasauliečių tarnystė Bažnyčioje turi daug pavidalų
Pranciškus padėkojo už viską, ką Dikasterija, atidi kasdienybės džiaugsmams ir sunkumams, daro tarp šeimų, jaunų, senų, pasauliečių tikinčiųjų asociacijų.
Kai kalbame apie bažnytines tarnystes, paprastai iškart pagalvojame apie vadinamąsias „įsteigtas“ tarnystes – lektoriaus, akolito, katecheto, pastebėjo Šventasis Tėvas. Šios tarnystės yra įsteigtos viešu ir matomu Bažnyčios veiksmu, apie jas yra gerai žinoma. Tačiau tarnystė Bažnyčioje neapsiriboja įsteigta tarnyste ir turi daug kitų pavidalų, nuo pat seniausių laikų, apie kuriuos, deja, kalbama mažai. Todėl labai tinkama, kad Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija nusprendė šiai temai skirti savo kasmetinį susitikimą.
Jeigu paklaustume, kokia yra tarnysčių Bažnyčioje kilmė, galėtume pateikti du atsakymus. Viena, tai krikštas. Krikštas yra visų tikinčiųjų kunigystės šaknis, iš kurios išauga įvairios pasauliečių tarnystės. Jų pagrindas nėra kunigystės sakramentas. Visi pakrikštytieji – pasauliečiai, kunigai, šeimos, pavieniai asmenys, vienuoliai – yra Kristaus mokiniai, kurie kviečiami prisidėti prie jo Bažnyčiai paliktos misijos. Antrasis tarnysčių šaltinis yra Šventosios Dvasios dovanos. Šventoji Dvasia tikinčiųjų tarpe žadina charizmas, kurias Bažnyčia atpažįsta ir nustato jų naudą bendruomenei. Tada jos taip pat virsta vienokia ar kitokia tarnyste.
Tampa dar aiškiau, kad tarnystės Bažnyčioje supratimas negali būti susiaurintas iki įsteigtųjų tarnysčių. Kaip ir pirmosiose krikščionių bendruomenėse, taip ir šiandien ganytojai gali patikėti pasauliečiams tarnystes, kurioms nereikia įsteigimo akto: skaityti Dievo žodį, dalyti Eucharistiją. Yra daugybė kitų dalykų, kuriuos pasauliečiai, išreikšdami savo dalyvavimą Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje misijoje, dali atlikti ne vien bažnytinėje, bet ir savo gyvenimo ar darbo aplinkoje.
Galime mąstyti, pasak popiežiaus, apie senas ir naujas skurdo formas, apie migrantų situaciją: čia atsiveria plačios tarnavimo galimybės, leidžiančios socialinį įsipareigojimą jungti su krikščionišku liudijimu. Taip pat galima kalbėti apie šeimų gyvenimą. Tokiuose dokumentuose, kaip Christifideles laici, Familiaris consortio, Evangelii nuntiandi yra nurodoma, jog ir santuokos sakramentas gali būti tarnysčių pagrindas: būti šalia atsidūrusių šeimos krizėje, išsiskyrusių, antrą kartą susituokusių, evangelizuoti savo šeimos viduje ir tarp kitų šeimų. Tai tik keli pavyzdžiai, galima būtų jų pateikti daugiau.
Visada svarbu atsiminti, pabrėžė popiežius Pranciškus, kad tarnystės neturi tapti savitikslėmis. Tai reikštų, kad jos nebėra krikščioniško tarnavimo ir misijos dalimi. Tarnavimas ir misija yra bendri kiekvienos veiklos Bažnyčioje vardikliai. Popiežius paminėjo vieną įdomią lingvistinę aplinkybę – žodis tarnystė lotynų kalba ministerium yra kilęs iš žodžio minus, o tai reiškia „mažesnis“. Jėzaus mokinys nebijo tapti mažu, kad tarnautų kitiems. Pats Jėzus yra pasakęs: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43-44).
„Čia glūdi tikroji motyvacija, turinti skatinti kiekvieną tikintįjį imtis bet kokios bažnytinės užduoties, bet kokio krikščioniškojo liudijimo aplinkoje, kurioje gyvena: tai noras tarnauti savo broliams ir seserims, o juose – Kristui. Tik taip kiekvienas pakrikštytasis galės atrasti savo gyvenimo prasmę, su džiaugsmu patirdamas, kad jis pats yra „misija šioje žemėje“, įvairiais būdais ir formomis pašauktas „šviesti, laiminti, gaivinti, kelti, gydyti, išlaisvinti“, savo programinio dokumento Evangelli gaudium žodžius apibendrino Pranciškus. (RK / Vatican News)
