Velyknakčio homilija. Prisimink tą akimirką, kuri viską pakeitė
Baigiasi naktis ir pasirodo pirmoji aušros šviesa, kai moterys leidžiasi prie Jėzaus kapo. Jos žengia pirmyn sutrikusios, jų širdis drasko sielvartas dėl mirties, kuri nusinešė Mylimąjį. Bet pasiekusios tą vietą ir pamačiusios tuščią kapą, pakeičia kryptį. Palikusios kapą bėga mokiniams pranešti apie naują kelią: Jėzus prisikėlė ir laukia jų Galilėjoje. Šių moterų gyvenime įvyko Velykos, o tai reiškia – perėjimas.
„Ten laukia susitikimas su Prisikėlusiuoju, ten veda Prisikėlimas. Mokinių atgimimas, jų širdžių prisikėlimas eina per Galilėją. Eikime ir mes šiuo mokinių keliu, nuo kapo į Galilėją“, – kvietė popiežius Pranciškus.
Evangelija sako, kad moterys „ėjo aplankyti kapo“ (Mt 28, 1). Jos galvoja, kad Jėzus miręs ir kad viskas visiems laikams baigta. Kartais ir mes manome, kad susitikimo su Jėzumi džiaugsmas jau praeitis, o dabartis tėra aklini kapai: mūsų nusivylimų, kartėlio ir nepasitikėjimo kapai, „nieko nepadarysi“, „niekas niekada nepasikeis“, „geriau nieko iš rytojaus nelaukti“ kapai. Užgriuvus skausmui, prislėgus liūdesiui, nuodėmei paniekinus, nesėkmei ištikus, rūpesčiams apgulus ir mes patiriame kartų nuovargio skonį ir jaučiame, kaip gęsta džiaugsmas mūsų širdyje.
Kartais, pasak popiežiaus, pavargstame nuo kasdienio gyvenimo uždavinių ar atsimušę į guminę pasaulio, kuriame, rodos, galioja gudriausių ir stipriausių įstatymai, sieną. Kartais pasijaučiame beviltiškai ir bejėgiai prieš blogio jėgą, prieš santykius griaunančius konfliktus, prieš, rodos, visuomenę valdančią išskaičiavimo ir abejingumo logiką, korupcijos vėžį, neteisybės plitimą, ledinį karo vėją. O kartais todėl, kad susidūrėme akis į akį su mirtimi, kuri atėmė mūsų mylimųjų buvimo jaukumą, mus pačius palietė liga ar nelaimė, užpuolė neviltis, o vilties šaltinis išdžiūvo. Dėl šių ir kitų situacijų mūsų keliai atveda prie kapo, prie kurio sustingę gailimės, verkiame, vieniši ir bejėgiai kartojame savuosius „kodėl“.
Priešingai, per Velykas moterys nelieka suparalyžiuotos prie kapo, bet, sako Evangelija, „buvo apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams“. Jos neša žinią, kuri visiems laikams pakeis gyvenimą ir istoriją: Kristus prisikėlė! Jos taip pat perduoda kvietimą mokiniams eiti į Galilėją, kur jį sutiks.
„Tačiau ką reiškia eiti į Galilėją?“, – klausė Šventasis Tėvas. Du dalykus: viena, išeiti iš uždaro vakarienbučio ir eiti į pagonių gyvenamą kraštą (žr. Mt 4, 15), išeiti iš savo slėptuvės ir atsiverti misijai, išsilaisvinti iš baimės ir žengti į ateitį. Antra, sugrįžti prie ištakų, nes būtent Galilėjoje viskas prasidėjo. Ten Viešpats pirmą kartą sutiko mokinius ir juos pašaukė. Taigi, eiti į Galilėją reiškia atgauti pradinę malonę, gaivinančią vilties atmintį – ateities atmintį, kuria mus pažymėjo Prisikėlusysis.
Štai ką daro Viešpaties Velykos: jos stumia eiti pirmyn, išsivaduoti iš pralaimėjimo jausmo, nuristi viltį įkalinusių kapų akmenis, su pasitikėjimu žvelgti į ateitį, nes Kristus prisikėlė ir pakeitė istorijos kryptį. Kad galėtume tai padaryti, Viešpaties Velykos grąžina mus į buvusią malonės būseną, vėl nukreipia į Galilėją, kur prasidėjo mūsų meilės istorija su Jėzumi. Velykos ragina iš naujo išgyventi tą akimirką, tą situaciją, tą patirtį, kurioje sutikome Viešpatį, patyrėme jo meilę ir įgijome naują, skaidrų žvilgsnį į save, į tikrovę, į gyvenimo slėpinį. Kad prisikeltume, vėl pradėtume, vėl leistumėmės į kelionę, mums visada reikia grįžti į Galilėją – grįžti ne pas abstraktų, idealų Jėzų, bet prie gyvo, konkretaus, pulsuojančio pirmojo susitikimo su juo atminimo.
„Taip, broliai ir seserys, kad eitume, turime prisiminti. Kad viltumėmės, turime maitinti atmintį. Štai kvietimas: prisiminkite ir eikite! Jei atgausite pirmąją meilę, susitikimo su Dievu nuostabą ir džiaugsmą, eisite pirmyn. Prisimink ir eik“, – drąsino popiežius Velykų nakties homilijoje. – „Prisimink savo Galilėją ir eik link jos. Tai „vieta“, kur asmeniškai pažinai Jėzų, kur iš vieno istorinio personažo tarp kitų jis tapo gyvenimo asmeniu: ne tolimu Dievu, bet Dievu, kuris yra arti, kuris pažįsta tave labiau nei bet kas kitas ir myli labiau nei bet kas kitas.“
Kiekvienas iš mūsų, pasak popiežiaus, žino, savo vidinio prisikėlimo, kuris viską pakeitė, į kurį viskas atsiremia, vietą. Negalime jos palikti praeičiai, Prisikėlusysis kviečia mus ten sugrįžti ir švęsti Velykas.
„Prisimink savo Galilėją, paminėk, atgaivink ją šiandien. Grįžk į tą pirmąjį susitikimą. Paklausk savęs, kaip ir kada jis įvyko, atkurk kontekstą, laiką ir vietą, iš naujo išgyvenk emocijas ir pojūčius, spalvas ir skonius. Nes būtent tada, kai pamiršai savo pirmąją meilę, būtent tada, kai pamiršai pirmąjį susitikimą, ant tavo širdies pradėjo kauptis dulkės. Patyrei liūdesį ir, kaip mokiniams, akmens luitui užvėrus viltį viskas atrodė be prošvaisčių“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Bet Velykų galia, pridūrė jis, kviečia nuversti nusivylimo akmenis. Viešpats, mokantis nuversti baimės ir nuodėmės antkapius, nori apšviesti šventąją atmintį, gražiausiąjį atsiminimą, atgaivinti pirmojo susitikimo įspūdį. „Prisimink ir eik: sugrįžk pas jį, atrask savyje Dievo prisikėlimo malonę!“ – kartojo Pranciškus.
„Broliai, seserys, sekime paskui Jėzų į Galilėją, sutikime ir pagarbinkime jį ten, kur jis laukia kiekvieno iš mūsų. Atgaivinkime tos akimirkos grožį, kai, atradę, kad jis yra gyvas, paskelbėme jį savo gyvenimo Viešpačiu. Grįžkime į Galilėją, kiekvienas tegrįžta į savo – į savo pirmojo susitikimo – Galilėją ir atgimkime naujam gyvenimui!“
Po homilijos popiežius Pranciškus suteikė, kaip įprasta Velykų nakties apeigose, krikšto ir sutvirtinimo sakramentus Kristų pasiryžusiems sekti suaugusiems katechumenams. Šiemet jų buvo aštuoni – iš Italijos, JAV, Nigerijos, Albanijos ir Venesuelos.
(RK / Vatican News)
