Verbų sekmadienio Mišios. Matykime Kristų kiekviename apleistame žmoguje
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Šis šauksmas – tai vieninteliai Jėzaus ant kryžiaus ištarti žodžiai. Šie žodžiai, sakė popiežius Pranciškus Verbų sekmadienio Mišių homilijoje, mus priartina prie Kristaus kančios slėpinio esmės.
Tragiškiausią savo gyvenimo valandą Jėzus patiria Dievo apleidimą. Jis mato uždarytą dangų, žino, kad atsidūrė ties tamsiausia riba, jaučia, kaip viskas dūžta, kaip žlunga bet koks tikrumas. Iš jo lūpų išsiveržia šis skausmingiausias „Kodėl?!“
Pranciškus paaiškino, kad Biblijoje veiksmažodis „apleisti“ yra labai stiprus ir kad jis vartojamas tik aprašant ypatingo skausmo akimirkas: žlugusią meilę, atmetimą, išdavystę. Kristus sau ant pečių užsikrovė visą šiuo žodžiu nusakomą blogį, visą pasaulio nuodėmę. Pasiekęs savo aukos viršūnę jis, viengimis ir mylimas Sūnus, patyrė tai, kas jam buvo labiausiai svetima, – Dievo nutolimą.
Pasak Pranciškaus, čia savaime kyla klausimas, kodėl Jėzus tai padarė. Atsakymas yra tik vienas: jis tai padarė dėl mūsų. Jis mus atjaučia ir myli iki kraštutinumo. Jis nori būti su mumis iki galo, kad nė vienas niekada nebūtų vienišas, kad nemanytų, jog neturi išeities. Jėzus patyrė apleistumą, kad nepaliktų mūsų nevilties įkaitais ir amžinai būtų šalia mūsų.
Jėzus dėl mūsų patyrė kraštutinį apleistumą, kad neprarastume vilties, kai pasijuntame priremti prie sienos, pasiklydę aklavietėje, nugrimzdę į bedugnę, kai susiduriame su klausimais, į kuriuos žmogus nėra pajėgus atsakyti. Žinokime, kad tos akimirkos nėra pabaiga, nes Jėzus pats patyrė kraštutinį apleistumą, iš meilės jis prisiėmė visą mus gyvenime ištinkantį apleistumo skausmą. Jis tai padarė, kad mes kiekvienas galėtume sakyti: mano nuopuoliuose, mano apleistume, visada, kai jaučiuosi išduotas, atstumtas ir paliktas, tu, Jėzau, esi šalia; tu esi su manimi mano nesėkmėse, kai jaučiuosi klystantis ir prapuolęs, kai nebegaliu susitvarkyti, tu esi su manimi mano neatsakytuose „Kodėl?“.
Jei Jėzus iš meilės mums nusileido į pačias tamsiausiais ir skausmingiausiais žmogaus egzistencijos gelmes, mes negalime likti abejingi kitų skausmui, sakė popiežius. Mums parodyta beribė meilė mūsų akmenines širdis turi paversti jautriomis širdimis, sugebančiomis atjausti. Apleistasis Kristus prašo mylėti jį kituose apleistuose žmonėse. Kiekviename vargstančiame, kenčiančiame ir apleistame žmoguje jis mus prašo matyti jį, Apleistąjį. Popiežius paiminėjo vieną konkretų apleistumo atvejį: pernai rudenį mirė iš Vokietijos kilęs benamis, naktį prisiglaudęs tarp Šv. Petro aikštę juosiančių kolonų.
Ant kryžiaus kraštutinį apleidimą išgyvenęs Jėzus prašo mus akimis ir širdimis matyti šio pasaulio apleistuosius. „Mums, Apleistojo mokiniams, nė vienas negali būti apleistas, nė vienas negali būti paliktas likimo valiai, – sakė popiežius, – nes visi atstumtieji ir apleistieji yra gyvieji Kristaus paveikslai. Jie primena mums jo beprotišką meilę, jo apleistumą, gelbstintį mus nuo vienatvės ir apleistumo. Broliai ir seserys, prašykime šiandien šios malonės: mokėti mylėti apleistąjį Jėzų, mokėti mylėti Jėzų kiekviename apleistame žmoguje, kiekviename atstumtajame. Prašykime malonės mokėti matyti ir atpažinti Viešpatį, kuris šaukia jų lūpomis. Neleiskime, kad jų balsai išnyktų kurtinančioje abejingumo tyloje. Dievas nepaliko mūsų vienų, dėl to mes rūpinkimės tais, kurie yra palikti vieni. Tik tada būsime tikri mokiniai to, kurs dėl mūsų „apiplėšė pats save“ (Fil 2, 7). Jis visiškai save apiplėšė dėl mūsų. (jm / Vatican News)
