„Skelbiame mirtį ir išpažįstame prisikėlimą“, kad būtume apsaugoti nuo nihilizmo
Homiliją per pamaldas Šv. Petro bazilkoje sakė popiežiaus namų pamokslininkas kardinolas Raniero Cantalamessa OFM Cap.
Jau du tūkstančius metų šią dieną – Didįjį penktadienį – Bažnyčia mini Dievo Sūnaus mirtį ant kryžiaus. Taip pat per kiekvienas Mišias kartojame: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“. Tačiau mūsų sekuliarizuotame pasaulyje jau pusantro šimto metų skelbiama ir kita Dievo mirtis, kalbėjo pamokslininkas.
Kai mūsų laikų kultūros kontekste kalbama apie Dievo mirtį, turima omenyje būtent ta kita Dievo mirtis – ne istorinė, bet ideologinė. Nors šią akimirką visas mūsų dėmesys yra sutelktas į ant kryžiaus mirštantį Dievo Sūnų, negalime apsimesti, kad nežinome apie to kito požiūrio egzistavimą. Apie tą kitokią Dievo mirtį kalbama grasioje deklaracijoje, kurią Nietzsche įdeda į pamišėlio, išbėgusio į miesto aikštę, lūpas: „Kur dingo Dievas?! – šaukia jis! Mes jį nužudėme: tu ir aš! Niekas iki šiol nebuvo to padaręs. Visi, kurie ateis po mūsų, dėl šio darbo priklausys aukštesnei istorijai nei visos iki šiol buvusios istorijos.“ Pagal šių žodžių logiką istorija turėtų būti skirstoma ne į laikus prieš Kristų ir po Kristaus, bet prieš Nietzsche’ę ir po Nietzsche‘ės.
Pasak popiežiaus namų pamokslininko, neturime teisės teisti šių žodžių autoriaus kaip žmogaus, nes tik Dievas žino, kas yra žmogaus širdyje. Tačiau galime ir privalome teisti tai, ką šie žodžiai reiškia. Apie Nietzsche‘ės skelbtą Dievo mirtį buvo kalbama įvairiausiais būdais ir ji buvo vadinama pačiais įvairiausiais vardais, tapo mada Vakarų intelektualų sluoksniuose. Visoms toms įvairioms išraiškoms bendras dalykas yra visiškas reliatyvizmas, užkrėtęs etikos, kalbos, filosofijos, meno ir, žinoma, religijos sferas. Nėra nieko pastovaus ir tvirto. Tik, jei anksčiau, romantizmo laikais, žmonės gyveno melancholijoje, tai šiandien jos vietą užėmė nihilizmas.
Iš tiesų, kalbėjo kardinolas R. Cantalamessa, šios žmogiškosios dramos prologas įvyko gerokai anksčiau. Ši drama atsirado iš neigimo dvasios, nenorinčios pripažinti, kad ji egzistuoja iš kito malonės. Ta neigimo dvasia nuo pat pradžių mėgina verbuoti sau šalininkus, pradedant naiviais mūsų protėviais Adomu ir Ieva.
Tačiau Dievas mus gerai pažįsta. Jis žino, kokie mes esame išdidūs. Dėl to jis pats pas mus atėjo visiškai nusižemindamas. Jėzus Kristus, „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 6–8).
„Dievas mirė. Mes jį nužudėme“, – šaukia Nietzsche‘ės pamišėlis. Iš tikrųjų tai vieną kartą įvyko žmonijos istorijoje, tačiau visai kita prasme. Juk tai tiesa, kad mes nužudėme Jėzų iš Nazareto! Jis mirė už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes. Tačiau jo prisikėlimas mus užtikrina, kad šis kelias neveda į pralaimėjimą, bet veda į gyvenimo išaukštinimą, kurio veltui ieškoma kitur.
Kodėl mes apie tai kalbame per Didžiojo penktadienio liturgiją? Tikrai ne tam, kad įtikintume ateistus, jog Dievas nėra miręs! Tikrasis tikslas yra kitas, sakė popiežiaus namų pamokslininkas, – apsaugoti tikinčiuosius nuo įtraukimo į nihilizmo sūkurį, kuris yra tikroji dvasinės visatos „juodoji skylė“.
„Todėl, brangieji broliai ir seserys, su dideliu dėkingumu ir dar labiau įsitikinę kartokime žodžius, kuriuos tariame per kiekvienas Mišias: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“.“ (jm / Vatican News)
