Popiežiaus audiencija Nepilnamečių apsaugos komisijai
„Seksualinis nepilnamečių išnaudojimas ir netinkamas Bažnyčios vyresniųjų tvarkymasis su tokiais atvejais tapo vienu didžiausių mūsų laikų Bažnyčios iššūkių. Daugelis iš jūsų šiam reikalui paskyrė savo gyvenimą“, – sakė popiežius. Pasak jo, niekas negali pasakyti, kad vienaip ar kitaip nebuvo paliestas seksualinių išnaudojimų problemos.
„Karai, badas ir abejingumas kitų žmonių kančioms yra baisios mūsų pasaulio tikrovės ir šaukiasi dangaus. Tačiau seksualinio išnaudojimo krizė Bažnyčiai yra ypač sunki, nes ji pakerta jos gebėjimą iki galo priimti ir liudyti išlaisvinantį Dievo buvimą. Nesugebėjimas tinkamai veikti, kad šis blogis būtų sustabdytas, ir ateiti į pagalbą jo aukoms subjaurojo patį mūsų Dievo meilės liudijimą. Mišių gailesčio akte (Confiteor) prašome atleidimo ne tik už padarytas skriaudas, bet ir už nepadarytą gėrį. Gali būti lengva pamiršti aplaidumo nuodėmes, nes tam tikra prasme jos atrodo mažiau realios. Bet iš tiesų jos yra labai tikros ir žeidžia bendruomenę ne mažiau, o gal ir daugiau nei kitos“, – kalbėjo Pranciškus. Ypač Bažnyčios vyresniųjų neveiklumas ir nedarymas to, kas buvo privalu, daugelį papiktino. Palaipsniui šią problemą įsisąmonino visas krikščioniškas pasaulis. Tuo pat metu, pasak popiežiaus, nebebuvo tylima ir nieko neveikiama, primindamas, kad po eksperimentinio laikotarpio jis neseniai patvirtino motu proprio Vos estis lux mundi (VELM) numatytas priemones ir procedūras kaip nuolatos galiojančias. Audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus pasiūlė tris principus, kurie gali būti pavadinti gydymo ir atgailos dvasingumu.
Pirma, ten, kur gyvenimas buvo sužeistas, esame kviečiami prisiminti kūrybingąją Dievo galią, kuri ir neviltyje bei mirtyje gali pažadinti viltį ir gyvenimą. Pralaimėjimo jausmas, kurį daug kas išgyvena dėl išnaudojimų, gali pasirodyti per sunkus. Taip pat ir Bažnyčios vyresnieji, jaučiantys gėdos jausmą dėl nesugebėjimo veikti, buvo sumenkinti, o gebėjimas skelbti Evangeliją – pažeistas. Tačiau, pasitikint Dievu ir jo gyvybinga galia, būtina eiti pirmyn.
Antra, būtina stengtis lipdyti tai, kas buvo sudaužyta į šipulius. Seksualinis išnaudojimas žaloja visą pasaulį, ne vien Bažnyčią. Daug aukų slegia faktas, kad prieš daug metų patirtas išnaudojimas iki šiol kliudo ir daužo jų gyvenimą. Išnaudojimo pasekmės gali būti jaučiamos tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, draugų ir kolegų, sukrėsti bendruomenes. Klastinga išnaudojimo prigimtis griauna ir skaldo žmones, jų tarpusavio santykius ir pačią širdį.
Neseniai, pasakojo popiežius, jis susitiko su grupe patyrusiųjų išnaudojimus. Jie paprašė susitikimo su jų mokyklą prieš penkiasdešimt metų administravusios vienuolių kongregacijos vadovybe. Visi jau buvo pagyvenę žmonės. Kai kurie iš jų, jausdami laiko bėgimą, išreiškė troškimą paskutiniuosius gyvenimo metus gyventi taikoje. Ir taika jiems taip pat reiškė atnaujinti ryšius su juos įskaudinusia Bažnyčia. Jie norėjo padėti tašką ne vien patirtam blogiui, bet ir visada juos viduje lydėjusiems klausimams. Norėjo būti išklausyti, norėjo, kad jais būtų tikima ir kad kažkas padėtų suprasti. Pokalbio dalyviai turėjo drąsos kalbėti atvirai. Ypač vieno vaikystėje išnaudoto tėvo dukra papasakojo apie šio išnaudojimo pasekmes visai šeimai. Šiuo konkrečiu atveju, pridūrė Pranciškus, įvyko tikras pokalbis, kurį lydėjo priėmimo ir vilties jausmas. Gydyti žaizdas yra prikėlimo veiksmas, kenčiančio Tarno veiksmas, kuris, pranašo Izaijo žodžiais, nevengė skausmo ir sau prisiėmė kaltes.
Trečia, reikia purenti savyje Dievo maloningumą ir pagarbą, pažymėjo popiežius, cituodamas poetę Mayą Angelou, pasak kurios, žmonės pamiršta, ką sakei ir ką padarei, bet niekada nepamiršta, kaip jiems leidai jaustis. „Nešiokite vieni kitų naštas (žr. Gal 6, 1–2), nesiskųsdami, bet galvodami, kad ši Bažnyčios atgailos ir atitaisymo akimirka užleis vietą išganymo istorijos akimirkai. Gyvasis Dievas neišsėmė savo malonių ir palaiminimų atsargų! Nepamirškime, kad kančios žaizdos liko Prisikėlusiojo Viešpaties kūne nebe kaip kančios ar gėdos šaltinis, bet kaip gailestingumo ir perkeitimo ženklai“, – kalbėjo popiežius.
„Dabar atėjo laikas atitaisyti prieš mus gyvenusioms kartoms padarytą žalą ir tiems, kurie ir toliau kenčia. Šis Velykų laikotarpis yra ženklas, kad mums rengiamas naujas laikas, naujas pavasaris, apvaisintas darbu ir ašaromis, kartu su tais, kurie kentėjo. Štai kodėl svarbu, kad niekada nenustotume eiti į priekį“, – tęsė popiežius. Pasak jo, nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsauga turi tapti visuotiniu standartu ir įprasto gyvenimo dalimi visose aplinkose: parapijose, seminarijoje, vyskupijose, katechetų, mokytojų ir kitų pareigybių formacijoje, kontempliatyviuose ir apaštaliniuose vienuolynuose, tarp jaunų ir senų. Turi įsivyrauti apsaugos kultūra, o tam būtinas ir Bažnyčios vyresniųjų sielovadinis atsivertimas. Pasak popiežiaus, apsaugos kultūra turi būti tokia pat visur – Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Ir ji neturi priklausyti nuo ekonominio aspekto: būtų labai neteisinga, jei tokia apsauga veiktų tik pasiturinčiuose pasaulio regionuose, o nepasiturinčių regionų aukos būtų toliau tildomos, atstumiamos, stigmatizuojamos. „Bažnyčia taip pat turi stengtis tapti priėmimo ir gero elgesio pavyzdžiu.“ (RK / Vatican News)
