Popiežiaus iš Vadovicų gimimo 103 metinės
Šv. Jonas Paulius II (Karolis Wojtyla) nuo išrinkimo popiežiumi 1978 m. per daugiau kaip 26 metus iki mirties 2005 m. savo malda, pareiškimais ir veiksmais liudijo išskirtinį dėmesį ir nuoširdų artumą lietuviams, Bažnyčiai Lietuvoje ir Lietuvos valstybei. Jį išrinkus Romos vyskupu Lietuva buvo Sovietų Sąjungos okupuota šalis, kurios priverstinės aneksijos Šventasis Sostas niekuomet nepripažino, bet toliau palaikė ryšius su nepriklausomos Lietuvos diplomatine atstovybe prie Šventojo Sosto Romoje, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nedelsiant nurodė atgaivinti niekuomet nenutrūkusius diplomatinius santykius ir Vilniuje atidaryti apaštališkąją nunciatūrą.
Jono Pauliaus II kelionė 1993 m. į Lietuvą buvo jo seniai išsakyto troškimo išsipildymas. Jis meldėsi prie Gailestingumo Motinos atvaizdo Vilniaus Aušros Vartuose, Vilniaus katedroje prie Lietuvos pirmojo globėjo karalaičio šv. Kazimiero kapo, Kryžių kalne, Kauno katedroje, Šiluvos bazilikoje ir kitose bažnyčiose, sveikino visuomenės atstovus, politikus, diplomatus, akademikus, jaunimą, šeimas, pasauliečius, kunigus ir pašvęstuosius – moteris ir vyrus. Jonas Paulius II troško padrąsinti lietuvius viltingai žvelgti į ateitį, ryžtingai žengti atkurto nepriklausomo gyvenimo žingsnius Europoje ir pasaulyje ir užtikrinti savo paramą Lietuvoje atsikuriančiai Bažnyčiai iškylančių naujų reikšmingų iššūkių atžvilgiu.
1999 m. per savo paskutinį apsilankymą gimtuosiuose Vadovicuose Jonas Pauliaus II prisiminė, kokią didelę dvasinę įtaką nuo pat vaikystės jo gyvenimui ir pašaukimui turėjo pamaldumas į Dievo Motiną Švč. M. Mariją, kurią Vadovicuose paskleidė karmelitas t. Rapolas Kalinauskas, buvęs 1863 m. sukilimo Vilniaus srities vyriausybės karo ministras. Viena šio pamaldumo išraiškų buvo škaplierius su Jėzaus ir Marijos atvaizdais, kurį Karolis gavo R. Kalinausko Vadovicuose įkurtame vienuolyne ir dėvėjo nuo paauglystės iki mirties. Popiežius papasakojo apie Vilniuje gimusio šv. Rapolo Kalinausko dvasinę įtaką Vadovicų katalikams. Būdamas klieriku, jis net svarstęs pats tapti karmelitų vienuoliu. Lietuvis šventasis Rapolas Kalinauskas, po Sibiro tremties negalėdamas apsigyventi Lietuvoje, įsikūrė Paryžiuje, vėliau Austrijoje įstojo į Basųjų karmelitų ordiną ir iki mirties 1907 m. apaštalavo Vadovicuose.
Karolis Wojtyla ne kartą lankė šv. R. Kalinausko kapą Černos vienuolyne prie Krokuvos. Įsimintina jo, kaip Krokuvos vyskupo, piligrimystė į Černos kapines1966 m., kur išaukštino t. Rapolo Kalinausko „meilę savo žemiškajai tėvynei. Meilė buvo tokia didelė, kad dėl tėvynės, kad dėl jos ryžosi aukoti gyvybę“, – sakė šv. K. Wojtyla. Šiuos žodžius jis pakartojo būdamas popiežiumi, kai 1991 m. lapkričio 17 d. Romoje paskelbė palaimintąjį R. Kalinauską šventuoju.
Beje, popiežius R. Kalinausko kanonizavimo apeigose atkreipė dėmesį į jam ypač džiugią aplinkybę – Lietuvos atkurtą laisvę – ir į garbingus šv. Mišių dalyvius: Lietuvos ir Lenkijos valstybių vadovų Vytauto Landsbergio ir Lecho Walęsos vadovaujamas delegacijas. Jonas Paulius II homilijoje kreipdamasis į Lietuvos delegaciją sakė:
„Brangūs lietuviai, atvykę iš jau laisvos Lietuvos, kuo nuoširdžiausiai sveikinu jus visus – vyskupus, kunigus, pasauliečius tikinčiuosius – ir su meile laiminu jūsų brangiąją tėvynę!“
Homilijos pabaigoje jis pridūrė:
(SAK / Vatican News)
