Popiežius: priešiška reakcija į viską, kas šiuolaikiška, yra liguista
Per pokalbį popiežiaus visų pirma buvo klausiama, kaip prabilti į jaunimą, ką daryti, kad mūsų laikų jauniems žmonėms būtų įdomi Jėzaus žinia. Svarbiausia – liudijimas, atsakė Pranciškus. Be liudijimo nieko negalima padaryti. Viskas baigiasi kaip toje dainoje: „Tik žodžiai, žodžiai, žodžiai...“ Liudijimas reiškia gyvenimo nuoseklumą. Pasak popiežiaus, su jaunimu taip pat reikia kalbėti aiškiai. Jauni žmonės nepakenčia painaus kalbėjo ir juo labiau dviveidiškumo. Tačiau kalbėti aiškiai visai nereiškia kalbėti griežtai. Aiškumas visada turi būti derinamas su draugiškumu, broliškumu, tėviškumu. Taip pat svarbu leisti išsikalbėti pačiam jaunimui, atvirai kalbėti apie tai, ką jauni žmonės jaučia ir galvoja.
Pokalbyje Budapešto nunciatūroje buvo užsiminta ir apie skaudų Argentinos istorijos laikotarpį – karinę diktatūrą, kurios laikais Jorge Mario Bergoglio buvo jėzuitų provincijolas. Tuo metu buvo įkalinti du jėzuitai – Orlando Yorio ir vengrų kilmės Ferencas Jálicsas. Provincijolas buvo kaltinamas, kad nepakankami ryžtingai juos gynė, o vėliau, jau po diktatūros valdymo pabaigos, netgi sulaukė kaltinimo, kad jis prisidėjo prie dviejų kunigų suėmimo.
Tėvai Ferencas Jálicsas ir Orlando Yorio dirbo darbininkų rajone ir dirbo gerai, pasakojo popiežius. Rajone, kuriame jie dirbo, veikė ginkluoto pasipriešinimo būrys. Tačiau abu jėzuitai su juo neturėjo nieko bendra: jie buvo ganytojai, o ne politikai. Vis dėlto jie buvo suimti. Policija nerado nieko, kuo galėtų juos apkaltinti, tačiau jiems teko kalėti devynis mėnesius, kentėti grasinimus ir kankinimus. Paskui jie buvo paleisti. Tačiau, deja, tokie dalykai palieka gilias žaizdas, pasakojo Pranciškus.
Vėliau pasklido legenda, kad provincijolas leido juos suimti. Tų metų žaizdos liko ir tiems dviem jėzuitams, ir popiežiui. Vėliau kai kurie valdžios žmonės bandė kaltinti provincijolą, kėlė ne tiek pagrobtų kunigų atvejį, kiek kvestionavo visą provincijolo laikyseną diktatūros laikotarpiu. „Tačiau noriu pridurti, kad kai Jálicsą ir Yorio suėmė kariuomenė, padėtis Argentinoje buvo paini ir visiškai nebuvo aišku, ką reikėtų daryti. Dariau tai, ką jaučiau, kad privalau daryti, kad juos apginčiau. Tai buvo labai skausmingas atvejis“, – pasakojo popiežius.
Per popiežiaus susitikimą su Vengrijos jėzuitais kalbėta ir apie Vatikano II Susirinkimo nuostatų ir dvasios diegimą Bažnyčioje, apie nelengvą senų tradicijų ir naujumo santykį. „Nežinau, kaip į tai atsakyti teoriškai, – sakė Pranciškus, – bet tikrai žinau, kad Susirinkimo įgyvendinimas tebevyksta. Sakoma, kad Susirinkimui įsisavinti reikia šimtmečio. Aš žinau, kad pasipriešinimas yra labai smarkus. Egzistuoja neįtikėtina restauracijos tendencija.“ Popiežius priminė, kad šią tendenciją jis jau ne kartą yra pavadinęs „atbulumu“. Tačiau juk istorijos ir malonės tėkmė eina iš apačios į viršų. Jei tėkmė sustoja, gyvas kūnas tampa mumija. Ėjimas atgal niekada neišsaugo gyvybės. Pasak Pranciškaus, tokia nostalgiška reakcija į viską, kas šiuolaikiška, yra liguista. Kaip tik dėl to jis nusprendė, kad visi naujai įšventinti kunigai, norėdami aukoti Mišias pagal 1962 m. Romos mišiolą, turi gauti tam leidimą. (jm / Vatican News)
