Popiežiaus žinia migrantų dienos proga: „Laisvai rinktis migruoti ar pasilikti“
Ketvirtadienį Vatikane pristatytame tekste popiežius pirmiausia primena visiems žinomus biblinius migracijos atvejus: Šventąją Šeimą, kuri skubiai išvyko į Egiptą, nes gimtojoje šalyje kūdikiui Jėzui grėsė mirtinas pavojus. Šventosios Šeimos bėgimas į Egiptą nėra laisvo pasirinkimo rezultatas, kaip ir daug kitų Izraelio tautos istoriją ženklinusių migracijų. Popiežius taip pat pamini Izraelio tautos patriarcho Jokūbo atvejį: visa šeima buvo priversta bėgti į Egiptą, kur Jokūbo sūnus Juozapas užtikrino išlikimą.
Persekiojimai, karai, klimato sąlygos ir skurdas yra dažniausios šiuolaikinės priverstinės migracijos priežastys. Migrantai bėga iš baimės, iš nevilties, rašo Pranciškus. Kad pašalintume šias priežastis ir užbaigtume priverstinę migraciją, reikia bendro visų įsipareigojimo, kuris turi prasidėti nuo klausimo, ką galime padaryti. Pasak Pranciškaus, taip pat reikia savęs klausti, ką turime liautis daryti, kad būtų mažiau priežasčių, verčiančių žmones migruoti. Turime stengtis sustabdyti ginklavimosi varžybas, ekonominį kolonializmą, kitiems priklausančių išteklių grobstymą, mūsų bendrų namų niokojimą.
Akivaizdu, rašo popiežius, kad siekiant užtikrint teisę neemigruoti pagrindinė užduotis tenka migrantų kilmės šalims ir jų vadovams, kurie privalo vykdyti teisingą, skaidrią, sąžiningą, toliaregišką ir visiems tarnaujančią politiką. Tarptautinė bendruomenė yra atsakinga už tai, kad toms šalims būtų sudarytos sąlygos kurti savo žmonių gerovę. Reikia atskirų šalių ir tarptautinės bendruomenės bendrų pastangų, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę taikiai ir oriai gyventi savo žemėje. Ši teisė dar nėra kodifikuota, tačiau yra labai svarbi, o jos užtikrinimas turi būti suprantamas kaip bendra visų valstybių atsakomybė už bendrąjį gėrį, kuris peržengia valstybių sienas.
Savo žinios pabaigoje popiežius primena ir savo kalbose daug kartų cituotus Jėzaus žodžius iš Evangelijoje pagal Matą pateiktos paskutiniojo teismo scenos: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35). Šie žodžiai skamba kaip nuolatinis priminimas migrantuose atpažinti ne tik brolius ir seseris, kuriems reikia pagalbos, bet ir patį Kristų, kuris beldžiasi į mūsų duris. Siekdami užtikrinti, kad žmonės nebūtų verčiami migruoti, kol ši teisė dar neužtikrinta turime gerbti visų migrantų orumą, o tai reiškia, kad turime statyti tiltus, o ne sienas, plėsti saugios ir legalios migracijos kelius.
Toks požiūris į migrantus, pasak popiežius, turi būti suprantamas ir kaip Bažnyčios sinodinio kelio dalis, turime migrantuose ir pabėgėliuose matyti ypatingus mūsų bendrakeleivius, kuriuos reikia mylėti ir jais rūpintis kaip broliais ir seserimis. (jm / Vatican News)
