Popiežius: Bažnyčiai reikia kūrėjų, parodančių gyvą Jėzų
Pranciškus, Argentinoje buvęs literatūros mokytoju, kalbėjo apie svarbų grožinės literatūros vaidmenį priimant gyvenimo, taip pat pašaukimo apsisprendimus. „Rašytojų kūriniai padėjo geriau suprasti save, pasaulį, žmones, žmogaus sielą ir asmeninį tikėjimo gyvenimą, net pastoracinį darbą ir dabartinę mano tarnystę“, – sakė Pranciškus.
Pasak jo, meno žmonės savo akimis ne tik mato, bet ir svajoja. Iš tiesų, jie gali „net Dievo balsą „išpešti“ iš laiko balso“, – pažymėjo Pranciškus, cituodamas teologą K. Rahnerį. „Jūsų akys girdi“, – pridūrė Pranciškus, paminėdamas garsų prancūzų rašytoją Paulą Claudelį. Pažymėjęs, kad menas yra priešnuodis skaičiavimo ir standartizavimo mentalitetui, taip pat iššūkis mūsų vaizduotei, tokiam būdui matyti ir suprasti tikrovę, popiežius patikino, kad „Evangelija yra iššūkis menui. Joje glūdi revoliucinė jėga, kurią jūs esate pašaukti išreikšti balsu, protestuojantis, apeliuojantis, šaukiantis balsas. Šiandien Bažnyčiai reikia jūsų sumanumo“.
Kūrėjai taip pat yra nerimastingos žmogaus dvasios balsas. Kaip žinia, meninis įkvėpimas yra ne tik guodžiantis, bet ir verčiantis sunerimti, nes apima tiek gražiuosius, tiek tragiškuosius tikrovės aspektus. Todėl meno pasaulis anot, teologo Romano Guardini, yra puiki dirva tikrovės priešingybėms išreikšti kūrybingais žodžiais, galinčiais perduoti stiprias žinias ir vizijas, pvz., kaip Dostojevskio kūriniuose, tęsė Pranciškus, paminėdamas kelis savo pamėgtus autorius ir veikalus.
Kūrybos dirva dažnai yra ir susitikimo su Dievu vieta ir patirtis, visuomet besiliejanti per kraštus nesustabdomai, tarsi iš perpildyto baseino.
„Šiandien prašau jūsų, kad ir jūs peržengtumėte nubrėžtas ribas, būtumėte kūrybingi, neslopintumėte savo ir žmonijos nerimastingumo, nemarintumėte kūrybingumo, poetiškumo, kuris leidžia mums atpažinti Dievą kaip didįjį žmoniškumo poetą.“
Kūrėjai, kaip gebantys svajoti akimis, padeda suformuoti vaizduotę, patikino popiežius ir tęsė: „Jūsų darbai paveikia nūdienos žmonių dvasinę vaizduotę, ypač kiek tai susiję su Kristaus asmeniu. 0 mums reikia naujos kalbos išminties – įtaigių istorijų ir vaizdų, mums reikia rašytojų, poetų ir menininkų, gebančių pasauliui skelbti Evangelijos žinią, leidžiančių pamatyti Jėzų“.
„Prisijaukinti Jėzaus veidą, jį apibūdinti ir apriboti pagal savo pačių susikurtas sąvokas reiškia sunaikinti jo atvaizdą. Kristus visuomet yra didesnis, jis visuomet yra slėpinys, kurio negalime užčiuopti, kai jį mėginame įrėminti ir pakabinti ant sienos.“
„Štai uždavinys katalikiškai vaizduotei mūsų laikais ir jums: ne aiškinkite mums Kristaus slėpinį, kuris yra neišsemiama tikrovė, o leiskite jį paliesti, pajusti jo artumą; perduokite jį kaip gyvą tikrovę, kad galėtume priimti jo pažado grožį – nauju būdu svajoti savo gyvenimą ir žmonijos ateitį.“ (SAK / Vatican News)
