Popiežiaus audiencija Konstantinopolio visuotinio patriarchato delegacijai
Kreipdamasis į Visuotinio patriarchato delegacijos vadovą arkivyskupą Jobą, Pisidijos metropolitą, popiežius dėkojo visuotiniam patriarchui Baltramiejui ir šventajam sinodui už delegacijos atsiuntimą į Romą, kuriuo buvo pratęstas pasikeitimas vizitais abiejų sostų globėjų – apaštalo šv. Petro Romoje ir apaštalo šv. Andriejaus Konstantinopolyje – liturginių iškilmių progomis.
Popiežius neskaitė audiencijos dalyviams skirtos sveikinimo kalbos, tačiau perdavė tekstą, kuriame gan išsamiai aptarė dvi opias temas: naują tarptautinės mišrios Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisijos dokumentą apie sinodiškumą ir pirmumą, ir bendrą rūpestį dėl Rusijos pradėto karo draskomos Ukrainos.
„Tai karas, kuris mus labai paveikia. Jis parodo, kad visi karai iš tikrųjų yra nelaimės, didžiulės nelaimės žmonėms ir šeimoms, vaikams ir pagyvenusiems žmonėms, žmonėms, priverstiems palikti savo šalį, miestams, kaimams ir kūrinijai, kaip neseniai matėme po Kachovkos užtvankos sunaikinimo. Kaip Kristaus sekėjai, turime nesitaikstyti su karu, bet dirbti kartu siekdami taikos. Tragiška nesibaigiančio karo tikrovė reikalauja visų bendrų kūrybinių pastangų, kad būtų galima įsivaizduoti ir sukurti taikos kelius, siekiant teisingos ir pastovios taikos. Be abejonės, taika nėra tai, ką galime pasiekti patys, visų pirma ji yra Viešpaties dovana. Kartu tai yra malonė, kurią turi priimti vyrai ir moterys, ypač tikintieji, pašaukti dalyvauti Dievo taikdarystės darbe“, – sveikinimo tekste pažymėjo popiežius.
Anot Pranciškaus, Evangelija mums parodo, kad taika gimsta ne vien iš karo nebuvimo, bet kyla iš žmogaus širdies. Tai, kas trukdo taikai, galiausiai yra karčios šaknys, kurias nešiojamės savyje: godumas, savanaudiškas noras siekti savo interesų asmeniniu, bendruomenės, nacionaliniu ir net religiniu lygmenimis. Todėl Jėzus kaip sprendimą pasiūlė širdžių atsivertimą, atnaujinant jas meile Tėvui, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (žr. Mt 5, 45). Tai maloninga ir visuotinė meilė, kuri neapsiriboja mūsų pačių grupe. „Jei mūsų gyvenimas neskelbia šios meilės naujumo, kaip galime pasauliui liudyti Jėzų?“ – klausė popiežius. Jis patikino, kad užsisklendimo ir savanaudiškumo požiūris turi būti atremtas Dievo stiliumi, kuris, kaip Kristus mus mokė savo pavyzdžiu, yra tarnystė ir savęs išsižadėjimas. Popiežius pažymėjo, jog galime būti tikri, kad įkūnydami šį stilių krikščionys augs abipusėje bendrystėje ir padės mūsų pasauliui, kuriam būdingas susiskaldymas ir nesantaikos.
Aptardamas mišrios ortodoksų ir katalikų teologinės komisijos dokumentą apie sinodiškumą ir pirmumą, Pranciškus išreiškė viltį, kad jis padės peržengti abiejų pusių naudotus polemiškus argumentus, kurie galėjo atrodyti naudingi savo tapatybei sustiprinti, tačiau iš tikrųjų sutelkdavo dėmesį tik į save ir į praeitį. „Istorija pamokė, – tęsė Pranciškus, – kad esame pašaukti kartu ieškoti būdų, kaip įgyvendinti pirmumą, kuris sinodiškumo kontekste, visuotiniu mastu tarnautų Bažnyčios bendrystei.“
„Visiška krikščionių vienybė bus Šventosios Dvasios malonė, todėl vienybės reikia ieškoti Šventojoje Dvasioje. Mat tikinčiųjų bendrystė yra ne nuolaidų ar kompromisų, o broliškos meilės klausimas – brolių, kurie išpažįsta esantys mylimojo Tėvo vaikai ir kad kupini Kristaus Dvasios geba savo skirtingumą išgyventi platesniame kontekste. Tai Šventosios Dvasios, kuri suderina skirtumus nesuvienodindama tikrovės, perspektyva“, – pažymėjo Pranciškus.
Priminsime, kad popiežių aplankiusios Konstantinoplio delegacijos vadovas metropolitas Jobas ir Krikščionių vienybės dikasterijos prefektas K. Kochas yra šį dokumentą parengusios tarptautinės mišrios Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisijos pirmininkai.
Komisijos rengiami susitikimai – pirmoji plenarinė sesija surengta 1980 m. Patmos ir Rodo salose – atspindi augančią abiejų Bažnyčių – Katalikų ir Ortodoksų – bendrystę. Penkioliktoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje birželio pradžioje Aleksandrijoje (Egipte), komisijos nariai užbaigė svarstymus ir pasirašė pamatinės reikšmės dokumentą klausimu, kuris visų pripažįstamas kertiniu krikščionių vienybės ateičiai: „Sinodiškumas ir pirmumas antrajame tūkstantmetyje ir šiandien“.
Redaguodama dokumentą komisija siekė bendro istorinio žvilgsnio į antrąjį krikščionybės tūkstantmetį per atvirą dialogą, kad galėtų pagilinti bendrą supratimą ir abipusį pasitikėjimą kaip esminę susitaikymo sąlygą trečiojo tūkstantmečio pradžioje, pažymi Krikščionių vienybės dikasterija. Dikasterijos ataskaitoje atkreiptas dėmesys į dokumento išvadą, jog „sinodiškumo ir pirmumo tarpusavio priklausomybė yra pagrindinis Bažnyčios gyvenimo principas ir šio principo turi būti laikomasi siekiant įgyvendinti Bažnyčios poreikius ir reikalavimus mūsų laikais“. (SAK / Vatican News)
